Sukurti forumo atsakymai
-
Įrašai
-
Mūsų šalia Aukštadvario besikuriančioje giminės sodybų gyvenvietėje Šventasodis suplanuotos 16 sodybų. Šiuo metu užimti 6 sklypai, dar yra 10 laisvų sklypų. Susidomėjusiems kreiptis tel. 8 682 46139.
Pagalvojau, galiu gi ir aš pati pasidalinti :). Mano vaikai jau suaugę. Šalia mūsų su vyru kuriamos giminės sodybos jie taip pat turi savo sklypus. Kol kas dar neskuba kurtis, bet ateityje neatmeta tos galimybės. Turiu 1.5 metukų anūką. Įdomi detalė, kad jį susapnavau, kai dar net nebuvo pradėtas. Marti pabijojo gimdyti namie, bet gimdymo namuose buvome kartu (sūnus ir aš), nė minutės vaikučio nepalikom vieno ir sekančią dieną jau grįžom namo. Žinoma, atsisakėm skiepų. Bendraudama su anūku stengiuosi nepertraukti jo minties, nenutraukti jo užsiėmimo. Dažniausiai jis pats sprendžia ką veikti, kur eiti ir pan. Jeigu kažko negalima (pvz. išeiti į gatvę), turi būti logiškas paaiškinimas, kad suprastų ir pats žinotų kaip elgtis ir kodėl. Todėl kol kas nėra jokių „ožiukų”.
Kad nenuskambėtų taip liūdnai, pagalvojau, kad galime šioje temoje apžvelgti abi puses, nes yra daug bendraminčių, kuriems pavyko. Yra sėkmingų gyvenviečių: Kardokai, Krunai, Melkio gyvenvietė. Tad apsuksiu klausimą: kaip jiems pavyksta? Nuo ko priklauso sėkmė? Ar nuo žmogaus kažkokių charakterio bruožų (pvz. sveiko užsispyrimo), ar nuo ketinimų tyrumo, o gal nuo kiek didesnio sąmoningumo?
Turiu idėją. Kaip tik savo gyvenvietėje baigiame įruošti bendruomenės namą ir jau sekančiais metais galėsime priimti svečius. Gal būtų norinčių pas mus apsilankyti, pagyventi gyvenvietėje, pasižvalgyti po kitas gyvenvietes? Gal tai suteiktų drąsos, aiškumo, padėtų apsispręsti?
Kaip matau, žmonės nelabai noriai prisijungia savo mintimis, – ko gero dabar įprasčiau bendrauti feisbuke, bet vis dar neprarandu vilčių sulaukti kitų pasisakymų. Ir tęsiu savo pamąstymus.
Nuo ko priklauso bendruomenės sėkmė? Tikriausiai nuo joje esančių žmonių požiūrio. Jeigu kiekvienas (bent jau dauguma) galvotų ne apie tai, kokia asmeninė nauda iš bendruomenės, ką ji man duos, o apie tai, ką AŠ GALIU DUOTI BENDRUOMENEI, kuo galiu prisidėti, tokia bendruomenė klestėtų.Ačiū, Donata, už tavo drąsą viešai prabilti apie šią skaudžią ir, deja, daugeliui aktualią temą. Pamačiusi šią temą, pagalvojau, va dabar prasidės diskusijos, žmonės drauge ieškos atsakymų, bet… tyla.
Nors mano patirtis kita, – su vyru esame jau kartu virš trisdešimt metų ir nebeįsivaizduojame gyvenimo vienas be kito, – visgi matant gyvenvietėse byrančias šeimas, vis pamąstau apie to reiškinio priežastis. Atodo, bendra kūryba kaip tik turėtų suartinti, tai kodėl kartais vyksta atvirkščiai?
Kiekvieno patirtis, žinoma, išskirtinė, bet galima pastebėti ir kažkokias bendrybes. Pasidalinsiu savo pastabomis. Pasistengsiu kuo trumpiau. Pradėjus kurti giminės sodybą, praėjus pirminei euforijai, šeima susiduria su begale sunkumų. Išryškėja nuomonių, požiūrų skirtumai, prisideda sekinantys fiziniai krūviai, finansiniai sunkumai. Ir ta bendra kūryba dažnai pereina į klausimą, kaip nepalūžti? Gerai, kai šeima drauge jau visko patyrusi ir moka susitvarkyti su trukdžiais, o jaunos šeimos tą patirtį dar tink renka, tai dažnai ir neatlaiko urmu užgriuvusių sunkumų.
Labai svarbu neįsijausti į darbus, NEPAMIRŠTI GYVENTI. Tai ypač aktualu vyrams, nes jie puola stačia galva. Jų tokia prigimtis – aprūpinti šeimą, tad reikia pinigus uždirbti, dar ir namą pastatyti ir jie save stipriai užspaudžia. Moterys turėtų tą spaudimą sumažinti, bet dažnai jos net nepastebi, kaip bendrą kūrybą paverčia reikalavimais ar lūkesčiais ir spaudimą tik padidina. Moterys kaip tik turėtų vyrus pristabdyti, pasirūpinti jų poilsiu, skaniu maistu ir pan. Nereiktų jų palikti vienų, darbuotis šalia. Jeigu jau prastos sąlygos, tebūnie abiem. Juk tai laikina. Svarbu, kad drauge, o jeigu kartu su vaikais, tai moteris darbų metu jais pasirūpina, kad vyrui netrukdytų. Na, ir pagirti, pasidžiaugti.
Jeigu vyras yra idėjos nešėjas, patartina jam apsišarvuoti kantrybe ir pasistengti išlaukti, kol moteris pasijus saugi, supras ir pritars, o taip būtinai įvyks, tik kiek vėliau. Teisuolio pozicija – ne pats geriausias pasirinkimas. Reikalavimas, kad moteris privalo sekti vyrui iš paskos, greičiausiai neduos teigiamo rezultato. Labai svarbu nepamiršti skirti laiko šeimai. Abiems prisiminti, kas svarbiausia ir išvis, vardan ko visa tai? Visi tie darbai, ta kūryba? Vardan šeimos, tai ir neprarasti šio prioriteto. Ne tiek svarbu kuo greičiau, kiek – kuo sklandžiau, net, pasakyčiau, KUO LINKSMIAU.Na, gal statyti ką kitą – ne sienas :)), bet supratau, ką turėjai omenyje.
Tavo aprašyme man kiek užkliuvo mintis, kad gyvenvietėje apsigyventi neaišku kada, kad ir išėjus į pensiją. Jeigu taip galvotų dauguma besikuriančių, tai gyvenvietė stovėtų tuščia, t.y. sodai augtų, bet be žmonių. Tai panašiau į vasarnamius ar kolektyvinius sodus. Tokiu atveju, tos šeimos, kurios visgi nuspręstų gyventi nuolat, liktų kaip ant ledo, kas, mano nuomone, nesąžininga jų atžvilgiu – kūrėsi gyvenvietėje, o liko vieni. Kai nedaug žmonių, tai nelieka poreikio mokyklai ar kitai bendrai veiklai, tuomet tai jau ne gyvenvietė. Todėl ir yra noras ar susitarimas (ne reikalavimas), kad žmonės kurtūsi kuo greičiau ir gyventų nuolat. Manau, tiems, kurie iš tiesų apsisprendę, tai savaime suprantama, o galvojantiems, kad gal kada nors, gal geriau palaukti, kol atsiras aiškus sprendimas.Labai džiaugiuosi, kad vėl pajudėjo giminės sodybų gyvenviečių tema. Man norėtūsi, kad tokių gyvenviečių Lietuvoje kurtūsi kuo daugiau. Suprantama, kad žymiai lengviau kurtis jau esančioje ar net atskirai ir tik nedaugelis geba ryžtis tokiam žingsniui – kurti gyvenvietę. Todėl, džiaugiuosi, Mindaugai, tavo užmojais ir visa širdimi palaikau. Linkiu tau sėkmės, jėgų ir kuo greičiau surasti ne tik bendraminčių, bet bent vieną bendražygį, nes tikrai, iš patirties žinau, kad atsiradus bent vienam žmogui šalia, galima padaryti labai daug.
Štai nuorodos į naujo tipo mokyklų grupes feisbuke.
Melkio mokykla
https://www.facebook.com/melkiomokykla/
Kardokų gamtos mokykla
https://www.facebook.com/search/top/?q=kardok%C5%B3%20mokyklaNoriu pasidalinti apie statybų pradžią, tai yra pastatų vietos parinkimą, kas ne visada taip paprasta. Man užtruko porą metų, kol atradau vietą namui. O statybos prasidėjo nuo pagalbinio statinio, kuris buvo reikalingas medienai sukrauti. Kadangi mano uošvis savo miške turėjo iškirsti sergančias egles, mums buvo atvežta jų apie šimtą ir teko plyname lauke benzininiu gateriu pjauti medieną, tuo pačiu metu iš jau supjautų medžiagų statėme didelę stoginę – kluoną. Tad aišku, kad vietą šiam kluonui rinkausi netoli įvažiavimo į sklypą, be to, pačią neišvaizdžiausią. Ir tai pasiteisino – buvusi drėgna, aukšta žole apaugusi vieta visai pasikeitė. Tad toks pastebėjimas – negražią vietą statiniai visuomet papuoš, o gražią … gali sudarkyti,- liks nebegraži. Todėl patarimas toks, kad gyvenamą namą statyti bent dešimt-dvidešimt metrų atstumu nuo gražios vietos, nes statybos, kokios ekologiškos jos bebūtų, pirmiausia yra ardymas ir šiukšlės. Pvz. atėjote į nuostabią žemuogių pievelę su puikiu vaizdu ir įsivaizduojate, kaip čia smagu būtų gyventi, tad pasistačius toje vietoje namą, gražus vaizdas liks, o žemuogių pievelės – ne.
Graži vieta ypatingai įpareigoja pastatų išvaizdą, projektą, kad namai kuo labiau derėtų prie aplinkos ir kraštovaizdžio.
Kalvotose vietose (kaip mūsų) dar svarbu apgalvoti sunkiasvorių mašinų privažiavimo galimybę, kad būtų ne tik patogu privažiuoti, bet liktų kuo mažesnė „išmalta“ sklypo dalis.
Svarbu neužskubėti. Bent metus, visais metų laikais, tyrinėti (kuo dažniau) savo sklypą, atrandant drėgnas vietas, stebint augaliją ir kitus veiksnius, kurie padės parinkti kūdros, sodo, daržo ir pastatų vietas. Mūsų gyvenvietėje šiuo klausimu pasiteisina bandomasis metų laikotarpis.Keista, skaitėme tas pačias knygas, bet vieni, pvz. Laimis, jose išskaito suvaržymus, draudimus, o kiti, tame tarpe ir aš, pajunta išsilaisvinimą. Išsilaisvinimą iš bet kokių dogmų ir rėmų. Ir tas pačias ištraukas suprantame skirtingai. Aš Megre knygose nematau jokio kategoriškumo. Apie giminės sodybų ribas Anastasija aiškiai įvardina tik apatinę ribą – ne mažiau hektaro, viršutinę paliko atvirą, kiekvienam spręsti asmeniškai, bet tik tiek, kad nereiktų kviestis svetimų žmonių pagalbos. Kiek man teko bendrauti su Megre (dalyvavau pasauliniame anastasijiečių suvažiavime Turkijoje), jis labai atviras žmonių pasiūlymams, skatina pačius galvoti ir kurti.
O giminės sodybų įstatymas kuriamas ne tam, kad varžyti kūrėjo laisvę, o kaip tik, kad palengvinti besikuriantiems ir gyvenantiems.Štai kelios citatos:
„Užbaigus gyvenvietės projektą (jį kurti gali ne tik specialistai, bet ir būsimieji gyventojai), jūs turėsite detalų brėžinį, bendrą vaizdą, kuriame bus paženklinti visi paskiri ne mažiau kaip vieno hektaro sklypai.“ V.Megre „Kas mes?“„Tačiau ir per šį susitikimą Megre pasakė, kad firmai reikia pakeisti statomose gyvenvietėse sklypų išplanavimą. Kiekvienas sklypas turi būti ne mažiau kaip hektaro didumo (…)“ V.Megre „Kas mes?“
Apie vieno hektaro plotą dažniausiai kalbama, siejant jį su žemės dalinimu:
„Išspręsti žemės problemą įstatymų plotmėje ir nemokamai skirti kiekvienai norinčiai šeimai mūsų valstybėje po vieną hektarą žemės.“ V. Megre „Kas mes?“Nors yra vietų, kur ir dalinimui siūloma ne mažiau hektaro:
„Anastasijos idėja paskirti kiekvienai norinčiai šeimai ne mažiau kaip po vieną hektarą žemės tam, kad joje būtų kuriama giminės sodyba, atviruose laiškuose Prezidentui buvo dėstoma iš esmės (…). V.Megre „Giminės knyga“.Vedrusų periode, kai visur aplink buvo natūralios gamtos plotai, suprantama, kad užteko hektaro:
„ Pasirinktam sklype, maždaug hektaro ploto ar šiek tiek daugiau, viens kitą mylintys du žmonės gyvenimą sau kūrė kuo rimčiausiai.“ V.Megre „Giminės knyga“.O čia apie giminės sodybos dydį:
„Minėjai ūkininkus, fermerius ir dvarininkus. Tačiau nors jie turėjo giminės sodybas, bet žemę dirbo tik samdydami kitus. (…). Neturi giminės sodyboj liesti žemės nenorom nei svetimųjų rankos anei mintys.
Jei žmogui žemės duota bus visai mažai, sakysim, ketvirtis hektaro, tai negalės šeima tam ketvirty sukurt oazės, kuri tarnautų jai, nereikalaudama įtempt jėgų. O jei bus žemės gauta daug, tai negalės žmogus jos pats savom mintim valdyti ir pasikvies pagalbininkų, pritrauks jis svetimas mintis“ V.Megre „Giminės knyga“.Tai kokio dydžio įsivaizduojate ar kuriate savo giminės sodybas? Tie, kas turite hektarą, ar jo užtenka?
Ačiū, Donata, buvau pražiūrėjus.
Dar keli pastebėjimai. Kai gyvenvietė kuriama lygioje vietoje, įmanoma suskirstyti į vieno hektaro sklypus, pvz. kuriant Krunų gyvenvietę išpirkome ilgus pievos rėžius, kuriuos apjungę, dalinome į stačiakampius sklypus po vieną, ar šiek tiek virš, hektarą. Šventasodyje visai kitas kraštovaizdis – kalvos, daubos, miškeliai. Dalinant žemę į atskirus sklypus teko į tai atsižvelgti ir mažiausi sklypai yra 1.5 hektaro, nes vienas hektaras atsidurtų šlaite arba miške arba vien tik drėgnoje dauboje. Miškelius norisi išsaugoti, – neiškirsi gi jau esančių medžių tam, kad statytis namą ar sodinti kitus medžius. Priešingai – džiaugiamės jau esančiais savaiminiais jaunuolynais ir sklypų planus derinome pagal jų išsidėstymą.Kad nekiltų neaiškumų, dar keli žodžiai apie pagalbą. Rašiau, kad išmokti atsisakyti, bet tai nereiškia, kad nepadėti. Pagalba vieni kitiems labai svarbi, bet tai turėtų vykti iš gerumo, iš tyrumo, iš širdies, o ne dėl to, kad taip reikia. Tuomet abi pusės, tas, kuris padeda ir tas, kuriam padeda, jausis gerai.
Anastasija: „Reikia būti tyros sielos…Turime patys išmokti kits kitam padėti.“ Anastasija keliose vietose vis pabrėžia KETINIMŲ TYRUMĄ. Nežinau, kaip jums, bet man užtruko, kol įsisąmoninau, kas tie tyri ketinimai. Kad būtų aiškiau, net sugalvojau tyrumo pakopų matą: pirma pakopa – ką tai gero duos man, antra – mano šeimai, trečia – aplinkiniams, ketvirta – tautai, penkta – žmonijai, šešta – Žemei, septinta – Visatai, aštunta – Dievui. Pagal jį galiu aiškiau suvokti, kiek apima mano mintys, kiek tyrumo poelgiuose, ypač padeda priimant kažkokius sprendimus. Bet nedarau sau jokio spaudimo, tik stebiu ir jau sąmoningiau renkuosi.
Gyvenvietėje vyks tuo darniau, kuo tyresni bus žmonių ketinimai, pvz. bus galvojama ne tik apie savo, savo šeimos naudą, bet ir apie aplinkinių, visos gyvenvietės gerovę. Dažnai žmonės įsivaizduoja norintys gero Žemei, bet tyrumo nepakanka aplinkiniams. Arba galvoja mylintys Dievą, bet nejaučia meilės net artimiesiems.