Sukurti forumo atsakymai
-
Įrašai
-
Šiuo klausimu pateikiu ir ištraukas iš Rusijos žmonių permąstyto ir paruošto Giminės sodybų įstatymo projekto, taip pat jų vertimą:
ŽEMĖS SKYRIMAS GIMINĖS SODYBŲ KŪRIMUI (2 STRAIPSNIS)
1.(…) Минимальный размер земельного участка, безвозмездно предоставляемого гражданину из земель, находящихся в государственной или муниципальной собственности для обустройства Родового поместья, не может быть менее одного гектара.
1.(…) Minimalus žemės sklypo dydis, suteikiamo piliečiui neatlygintinai iš žemių, nuosavybės teise priklausančių valstybei ar savivaldybei, Giminės sodybos kūrimui, negali būti mažiau vieno hektaro.
2.Максимальный размер земельного участка или совокупности земельных участков, которые могут находиться одновременно во владении гражданина и членов его семьи, совместно обустраивающих Родовое поместье, устанавливается законами субъектов РФ. Часть земельных участков, площадь которых превышает максимальный размер, должна быть оформлена под иной вид разрешенного использования (крестьянское (фермерское) хозяйство, личное подсобное хозяйство, сельскохозяйственное производство и др.) по выбору гражданина в течение года со дня приобретения им права на эти земельные участки.
2.Maksimalus žemės sklypo dydis arba bendras žemės sklypų dydis, kuriuos nuosavybės teise gali turėti pilietis ir jo šeimos nariai, kartu kuriantys Giminės sodybą, nustatomas RF subjektų įstatymais. Ta dalis žemės sklypų, kurių plotas viršija maksimalų dydį, turi būti įforminta kita paskirtimi (valstiečio (fermerio) ūkis, asmeninis pagalbinis ūkis, žemės ūkio gamyba ir kt.) piliečio pasirinkimu per metus laiko nuo tos dienos, kai jis gavo teises į šiuos žemės sklypus.
Žinau aš tą vietą, kurią mini, Laimi. Šis, iš konteksto ištrauktas, sakinys („Žemės sklypo dydis gali siekti iki 1,3 hektaro“) yra V.Megre knygoje pateiktame Rusijos įstatymo projekte apie visų lygių liaudies deputatų teisę kurti giminės nausėdijas, surašytame studentų, ne V.Megre ar Anastasijos įvardintas.
Noriu patikslinti 😉
„Giminės sodybų sklypai negali būti (…) dalinami, jeigu nors viena jo naujai suformuota dalis bus mažesnė nei 1 ha.”Meilės… erdvė…
Iki šio suvokimo, pajautimo eita ne vienerius metus.
Mano gyvenimiškoji patirtis man padėjo suvokti, kaip ir kas vyko iš pradžių.
O pradžioje erdvė buvo savai naudai naudojama tiktai. Čia sodas – man, čia daržas – man, čia kūdra, miškas – irgi man, čia namas – man. Ar meilė čia? Nebuvo jos viduj, tad ar galėjo išorėje būt? Ar galėjo vartotojo sąmoningume būt Meilė erdvėje? Jei kruopelytės buvo jos, tik trauktis tegalėjo ji tame.
Kai mokiausi pajusti meilę, visatos siunčiamą visame kame, akimirkos, nors ir trumputės, džiugesio, dėkingumo, kad ir augalams, besistengiantiems augt, paukšteliams, giedantiems nuostabiausias giesmes, matyt, suvirpindavo meilės dalelę ir manyje, užgožtą dar visai energijų kitų, ir tą virpesį pajutusi atsakydavo į tai visa giminės sodybos erdvė, kad ir siunčiamu vėjelio apkabinimu šiltu, džiugiu.
Bet susitelkimas į save vis vien būdavo perdėm stiprus, kad išeit iš jo, kad pačiai imt mylėti, meile kurti jau. Nors pasąmonė ir beldės jau iš visų jėgų.
Pradėjau meilę aš auginti tik po supurtymų savam gyvenime stiprių ir dėlto dėkinga aš labai esu, nes juk be to… Na nepavyko man kitaip to padaryt.
Kartais susimąstau, o kas ir kaip galėjo būt, nebūt tiksliau, jei nežinojus būčiau aš apie galimybę tą darbo su savim pasąmonės lygmeny. Skaitant V.Megre knygas dažnai atkreipdavau dėmesį į Anastasijos vis minimą pasąmonę, dabar suprantu, kad ši nuoroda, užuomina ne šiaip sau minima (mano žiniomis ir Rusijoje eilė žmonių, kuriančių savas giminės sodybas, su savimi dirba būtent šia metodika, metodika sukurta V.Sinelnikovo, skaičiusio V.Megre knygas bei savose knygose mininčio giminės sodybas, gal ir tai buvo numatyta Anastasijos įvykių sekoj). Būtent šios metodikos bei savo užsispyrimo dėka po žingsnelį, kad ir mažutį, ėmiau vis labiau auginti meilę savyje ir tuo pačiu stebėjau kaip su manais pokyčiais keičiasi ir manos giminės sodybos viskas erdvėje.
Ėmiau džiaugtis būdama savoje giminės sodyboje, būdama Šventasodyje. Krykštaudavau kaip vaikas atradusi netikėtą dovaną, medelį ar krūmelį patį išaugusį, kurį norėjau taip pasisodint, su besiveržiančiu džiugesiu apkabindavau, glostydavau ilgą laiką merdėjusį ir dabar ne tai kad atsigavusį, o smarkiai ūgtelėjusį augalėlį. Smagiai kikendavau grįždama iš Šventasodžio šlapiomis kelnėmis (kaip sakoma, nors gręžk 🙂 ) ir batais pilnais vandens, net kliuksinčiais (na nepaėmiau guminių batų ir ką 🙂 ).
Leidau, pagaliau per tuos visus metus, šiemet sau leidau ir tiesiog pabūti savo giminės sodyboje, Šventasodyje (nepanirti į darbus tik). Išsitiest, įkvėpt visa krūtine tą kvapsnių kupiną orą, mėgautis saulės dovanojama šiluma, girdėti įstabiausius gamtos garsus. Tiesiog, būti ir džiaugtis. Ir jaust dėkingumą už visą tą nuostabumą sukurtą ir dovanotą mums.
Ir erdvė atliepė į tai…Kai susimąstau, pradėjau dar kadų kadais.
Ilgus metus ieškojimuos buvau. Ieškojau vis gyvenimo tikslo ir prasmės ir vis atsitrenkdavau tarsi į sieną – nei supratimo iš žmonių, net ir artimų, tik gūžčiojimas pečiais, maždaug – ko tau mažai? Bandžiau pritapti prie kitų, būt kaip dauguma, bet to neatlaikiau ir begalę ligų aš susikūriau sau. Kad pagyt, kokių tik būdų aš neišbandžiau… Negelbėjo man nieks arba nežymiai, laikinai. Taip įvykiai klostėsi toliau, kad į manas rankas, nuostabaus gydytojo dėka, pateko V.Sinelnikovo knyga „Pamilk ligą savo“. Tai man buvo lyg šiaudas skęstančiajam. Perskaičius aš ją, pas Ingridą atkeliavau, kaip pas gydytoją, užsiimančia metodika šia.
Mažučiai ir vargani žingsneliai mano buvo šiame kely – išeiti iš to begalinio susitelkimo į save kuriantis ligas. Vieną po kitos skaičiau V.Sinelnikovo knygas, kai perskaičiau visas į lietuvių kalbą išverstas, ėmiaus tuomet ir dar neišverstų iš rusų kalbos. Taip po truputuką akiratis manas plėtės vis. Ir kai perskaičiau visas, Ingridos klausiau, ką ji rekomenduotų paskaityti dar.
Vladimiro Megre parašytų knygų serija Skambantys Rusijos kedrai taip pateko man į rankas. Skaičiau vieną po kitos, rodos, sunkiai ir atsitraukdama. Skaičiau, atrodo, ne akimis, jausmais skaičiau – tai džiūgaudama, tai verkdama. Ir kai jau supratau… Štai čia, štai tai! Čia ir gyvenimo prasmė, ir tikslai! Tai, ko ieškojau taip ilgai!
Darant konkrečius žingsnius – tai yra jau mąstant apie konkrečią vietą savai giminės sodybai kurti, prioritetu buvo giminės sodybų gyvenvietės vizija (vaizdinys) į kurią eini bei bendruomenė – bendrumas joje, jos veikla.
Renkantis sklypą – buvo aiškus pajautimas – čia. Dabar tik suprantu, kaip svarbu įsiklausyt į tai, ką šnibžda tau širdis.
Pradedant žingsnius link įgyvendinimo svajonės šios neturėjom net santaupų jokių. Atrodė, kaip, kas, iš kur? Bet kai link svajonės savos žengi… Patyriau ir antrą kartą tą – kaip, kas, iš kur, proto lygmeny, kai vyras išėjo iš šeimos, bet per patirtį šią išsigryninau, suvokiau aiškiai sau, kad neįmanomo tiesiog nėra ir pajaučiau savo tą tvirtą žinojimą vidinį nuo pat pradžių – tai bus, sukursiu savo giminės sodybą savą aš. Darant žingsnius, priemonės ateina visada. Tad drąsiau ;).