Pradžia Forumai Giminės sodybų kūrimas Nuo ko pradėti?

Rodomi 4 įrašai - nuo 1 iki 4 (viso: 4)
  • Autorius
    Įrašai
  • #841
    Donata
    Keymaster

    Kokie patarimai bendraminčiams, kurie perskaitė V. Megre knygas ir, pagauti polėkio, svajoja apie giminės sodybą? Nuo ko pradėti?

    #868

    Anastasija minėjo, kad pradžioj savo būsimą giminės sodybą svarbu kuo detaliau įsivaizduoti. Pradedančiai porai patarčiau, kad iš pradžių kiekvienas asmeniškai detalizuotų savo svajonę, o vėliau drauge apjungtų vaizdinius į bendrą ir jau drauge sukurtų giminės sodybos projektą. Jeigu nėra antros puselės, vaizdinį te kuria vienas, bet ne tik sau, o ir įsivaizduojamam mylimam žmogui, – tai bus kaip kvietimas, artimos sielos trauka. Lygiai taip pat galima kurti už abu, kai nėra antros pusės palaikymo. Tereikia kantrybės, stipraus noro ir ryžto, ir mylintis žmogus būtinai anksčiau ar vėliau pritars. Man buvo tokia situacija, kad tik vyrui baigus statyti namą prie Vilniaus, atrodytų gyvenk ir džiaukis, aš pareiškiu, kad vėl viskas iš naujo, – noriu (ne tai, kad noriu, bet tiesiog kitaip negaliu) kurti ne tik giminės sodybą, bet ir visą gyvenvietę. Negana to, kai jau buvo įkurta Krunų gyvenvietė, nusprendžiau pratęsti jau kitoje vietoje. Tikriausiai net neįsivaizduoju, kiek tai kainavo mano mylimam žmogui, bet meilė visagalė …. Dabar abu kuriame drauge. Oi, kokia smagi, vienijanti ta bendra kūryba!
    Tad mūsų pradžia kiek užsitęsė, o štai porą puikių pavyzdžių, kai pradedama nuo projektų (kas nesuprantat rusiškai, siūlau bent trumpai pasižiūrėti, pajusti su kokia šviesia energijai jie pristatomi) :

    #887

    „- Pirmiausia Žemėj išsirink sau vietą iš visų tam tinkamų patinkamiausią, – tokią, kokioj norėtumei gyventi, kurioj saviems vaikams linkėtum nugyventi visą amžių ir provaikaičiai kurioje minėtų vis tave geru žodžiu. Toj vietoj klimatas tau turi būti malonus. Hektarą žemės pasiimk toj vietoj, kad ji per amžius būtų tavo.“ (V. Megre, „Pasaulio sukūrimas“).
    Rusija labai didelė ir klimatas ten skirtingas – nuo karščio ir dykumų iki Sibiro šalčių, tad didelės pasirinkimo galimybės. Lietuvoje turime vienintelį klimato variantą, bet pasirinkti galime pagal kitus požymius, pvz. kraštovaizdį. Nuo pat mažens man labai patiko smėlėtos kalvos, pušynėliai, upeliai, nedidukai ežerai, o savo paslaptingumu žavėjo pelkės. Bet kai prasidėjo sklypų paieškos pirmai gyvenvietei, dėmesį kreipėme labiau į vietos patogumą (didelis plotas, netoli gero susisiekimo, atstumai nuo miesto ir panašiai) ir savo svajonę nukišau kažkur giliai. Radau pasiteisinimų, jog gal perdaug noriu ir tai vistiek neįmanoma. Be to, guodžiau save, kad bet kokioje vietoje galima sukurti rojaus kampelį, kad net būtina tai daryti, – pasirūpinti apleistomis, negražiomis vietomis. Dabar jau žinau, kad visuomet geriau klausytis širdies balso. Jeigu vieta ne prie širdies, pamilti ją ir sukurti savo giminės sodybą bus labai sunku. Taip pat žinau, kad svajonės pildosi, kokios neįmanomos jos beatrodytų! Žodžiu, įvyko taip, kad, dėka įvairių aplinkybių (žinia, nieko nevyksta atsitiktinai), apsisprendžiau kurti naują gyvenvietę. Kelių mėnesių bėgyje radome didelį sklypą, mano svajonių vietoje, kur kalvos, pušynėliai, upelis ir net du nedidukai ežerai, žemapelkės ir aukštapelkės. Ką savo pasakojimu noriu pasakyti? Kad drąsiai svajokite. Ir nereikia aukotis, – jeigu jums vieta nepatinka, nereiškia, kad ji nepatiks visiems. Ji tiesiog skirta kitiems, o tavęs laukia tavo vieta (dabartinis sklypas išties mūsų išlaukė vos ne dešimtmetį). Kai kiekvienas (ar pora) rinksis pagal savo širdies balsą, kažkada ateityje visos Žemės vietos taps mylimomis.

    #901
    Donata
    Keymaster

    Kai susimąstau, pradėjau dar kadų kadais.
    Ilgus metus ieškojimuos buvau. Ieškojau vis gyvenimo tikslo ir prasmės ir vis atsitrenkdavau tarsi į sieną – nei supratimo iš žmonių, net ir artimų, tik gūžčiojimas pečiais, maždaug – ko tau mažai? Bandžiau pritapti prie kitų, būt kaip dauguma, bet to neatlaikiau ir begalę ligų aš susikūriau sau. Kad pagyt, kokių tik būdų aš neišbandžiau… Negelbėjo man nieks arba nežymiai, laikinai. Taip įvykiai klostėsi toliau, kad į manas rankas, nuostabaus gydytojo dėka, pateko V.Sinelnikovo knyga „Pamilk ligą savo“. Tai man buvo lyg šiaudas skęstančiajam. Perskaičius aš ją, pas Ingridą atkeliavau, kaip pas gydytoją, užsiimančia metodika šia.
    Mažučiai ir vargani žingsneliai mano buvo šiame kely – išeiti iš to begalinio susitelkimo į save kuriantis ligas. Vieną po kitos skaičiau V.Sinelnikovo knygas, kai perskaičiau visas į lietuvių kalbą išverstas, ėmiaus tuomet ir dar neišverstų iš rusų kalbos. Taip po truputuką akiratis manas plėtės vis. Ir kai perskaičiau visas, Ingridos klausiau, ką ji rekomenduotų paskaityti dar.
    Vladimiro Megre parašytų knygų serija Skambantys Rusijos kedrai taip pateko man į rankas. Skaičiau vieną po kitos, rodos, sunkiai ir atsitraukdama. Skaičiau, atrodo, ne akimis, jausmais skaičiau – tai džiūgaudama, tai verkdama. Ir kai jau supratau… Štai čia, štai tai! Čia ir gyvenimo prasmė, ir tikslai! Tai, ko ieškojau taip ilgai!
    Darant konkrečius žingsnius – tai yra jau mąstant apie konkrečią vietą savai giminės sodybai kurti, prioritetu buvo giminės sodybų gyvenvietės vizija (vaizdinys) į kurią eini bei bendruomenė – bendrumas joje, jos veikla.
    Renkantis sklypą – buvo aiškus pajautimas – čia. Dabar tik suprantu, kaip svarbu įsiklausyt į tai, ką šnibžda tau širdis.
    Pradedant žingsnius link įgyvendinimo svajonės šios neturėjom net santaupų jokių. Atrodė, kaip, kas, iš kur? Bet kai link svajonės savos žengi… Patyriau ir antrą kartą tą – kaip, kas, iš kur, proto lygmeny, kai vyras išėjo iš šeimos, bet per patirtį šią išsigryninau, suvokiau aiškiai sau, kad neįmanomo tiesiog nėra ir pajaučiau savo tą tvirtą žinojimą vidinį nuo pat pradžių – tai bus, sukursiu savo giminės sodybą savą aš. Darant žingsnius, priemonės ateina visada. Tad drąsiau ;).

Rodomi 4 įrašai - nuo 1 iki 4 (viso: 4)
  • Prisijunkite, jei norite atsakyti į šią temą.