Gyvenimas bendruomenėje

Tikrai svarbi tema. Atrodytų, susirenkam bendraminčiai, visi stengiamės dėl to paties, tai turėtų būti vien tik džiaugsminga kūryba. Bet kažkodėl vyksta ne visai taip. Ką jau kalbėti apie gyvenvietes, kai net dėl šios svetainės, kuri rodos sukurta tik nuomonių pasikeitimui ir informacijos perdavimui, kilo kažkokių nesutarimų.
Žinoma, yra ir puikių pavyzdžių, bet man svarbu išjausti, suprasti konfliktų priežastis. Stebiu savo ir kitų (kiek įmanoma ir kitų šalių giminės sodybų gyvenviečių) patirtis. Pabandysiu trumpai pasidalinti, ką pavyko išsiaiškinti, nors galiu ir klysti. Tema tokia sudėtinga, kartais nemaloni, kad rasti atsakymus ne taip paprasta. Burdama vieną bendruomenę, paskui kitą, pastebėjau, kad dažnai žmonės (tame tarpe ir man taip buvo nutikę) susipainioja per taip vadinamas draugystes. Draugystė tikriausiai yra gerai, (tiesą pasakius, jau negalėčiau įvardinti, kas ta draugystė), bet kartais ji suprantama kažkaip iškreiptai. Slavų mentalitete įprastas atvirumas ir nuoširdumas, tai jiems galbūt paprasčiau, o lietuviai uždaresni, paatvirauja tik taip vadinamiems draugams, o tas paatviravimas dažnai susideda iš savo problemų atskleidimo arba kitų žmonių kritikos, o per tai jau kažkaip susisaistoma. Negerai, kai tokios draugų grupelės susidaro gyvenvietėje. Be to, kai pereinama į asmeniškumus, kažkokius įsivaizdavimus, reikalavimus, ir jeigu draugas (kaimynas, bendramintis, šeimos narys) kažkokioje situacijoje neatitinka įsivaizduojamo elgesio, tai dažnai pasirenkama įsižeisti: kaip jis taip galėjo pasielgti ar pasakyti ir t.t.. Nuoskauda – blogiausia, kas gali nutikti, nes per ją jau nebematoma tikrovė, o tik ieškoma „savo tiesos“ patvirtinimų. Tuomet jau nebesvarbu bendramintiškumas, prapuola buvęs platesnis matymas, pvz. dėl ko išvis kuriama gyvenvietė ir panašiai. Atsiranda nusivylimas, kartais iki pačios idėjos atsisakymo, net kenkimo. O įsiskaudinama, kai paliečiama savivertė: kažkas neatitiko reikalavimų, lūkesčių, pasaulėžiūros, vienžo įvyko ne pagal mano pasaulio supratimą (o turėtų būti būtinai pagal mano). O jeigu dar neduokdie pakritikavo….tuomet labai svarbu išsaugoti teisuolio poziciją, nes kitaip gali nukentėti savivertė…
Kokia išeitis? Geriausia, kai įsižeidęs žmogus moka susitvarkyti su savo nuoskaudomis. Slavams gelbsti jų atvirumas, o lietuviams, nežinau, – asmeniškai man tinka „darbas su savimi“. Atvirumas, nuoširdumas labai gerai, bet tarp žmonių, kurie jau moka neįsiskaudinti ir geba priimti įvairias pasaulėžiūras. O ką daryti, kad bendruomenėje sumažinti ar išvengti tokių situacijų? Galbūt vengti draugysčių, ta prasme, išmokti bendrauti su visais vienodai draugiškai, kaimyniškai, neperžengiant tam tikros ribos. Ir labai svarbu – NEPRIIMANT ASMENIŠKAI. Stengtis bendrauti apie bendrus, visiems rūpimus dalykus, prisimenant, kad visi stengiamės dėl to paties, tik kartais turime skirtingus supratimus, tad juos ir aiškintis. O draugiškai (be reikalavimų, be lūkesčių, neprimetant savo matymo) aiškintis dar oi kaip nelengva, – reikalinga taip pat išmokti įsiklausyti, įsijausti. Manau, taip pat svarbu nesitikėti greitų rezultatų. Tiesiog bandyti mažais žingsneliais. Juk šeimoje irgi visko būna, tai nieko nuostabaus, kad bendruomenėje, kur susirenka labai skirtingi, dažnai net nepažįstami žmonės, vyksta trintis. Ir neišsigąsti, nenuleisti rankų (nors kartais tikrai atrodo beviltiška), o ieškoti geriausių būdų, bandyti dar ir dar.

Na, vienus spąstus įvardinai, – sakyčiau, tai baimė klysti ir pasijusti kaltu. Dabar žmonių vertinimai dažniausiai pereina į kaltinimus. Jeigu kažkas nepavyksta, ieškoma ką apkaltinti, tiesa, maloniau, kai kaltininkas surandamas išorėje, bet ir savęs kaltinimas dažniausiai neduoda teigiamų rezultatų. Kaltės energija nėra labai jau kūrybinga, net atvirkščiai – ji, kaip tu gražiai įvardinai, stabdanti (kad nesuklysčiau, geriau išvis nebendrauti, nedaryti ir pan). Taigi, ir bendruomenėje geriau pabandyti susitelkti į sprendimų paieškas, o ne ties „kaltininkais“. Sunkiau atsisakyti kito puikybės žaisliuko – vertinimo (dvasingesnis, protingesnis, tobulesnis), kai šiuo metu visas pasaulis ant to pastatytas ir nuo pat mažens mokinama konkuruoti ir lygintis. Čia nesiplėsiu apie švietimo sistemą ir taip vadinamo auklėjimo vingrybes. V. Megre knygose viskas aiškiai aprašyta.
O dėl ribos, apie kurią klausi, nelabai dar ir aš suprantu, tik nujaučiu. Būtų puiku, jeigu visi bendruomenėje būtų tokiais priimančiais vieni kitus, mylinčiais, susivieniję bendros idėjos įgyvendinimui (tikiu, kad netolimoje ateityje taip ir bus). Bet kol kas dažniausiai vienus žmones lengviau priimti, negu kitus ir taip atsirenkami „draugai“. Riba peržengiama galbūt, kai su vienais bendraujama vis artimiau, o su kitais palaikomas vis didesnis atstumas. Taip atsiranda lygūs ir lygesni, vyksta susiskaldymas. Būna atvejų, kai draugais pasirenkami (galbūt labiau pasąmoningai) naudingi žmonės. Tai tie, iš kurių ta nauda reikalinga, paprasčiausiai kažkada nebepaveža, o tai gali sukelti juos pasirinkusiųjų nuoskaudas. Riba peržengiama, kai kyla lūkesčiai (pvz. man turi padėti, nes draugas negali atsisakyti). Kai iš žmogaus kažko vis tikimasi, jis gali jausti nuolatinį spaudimą ir siekti išsilaisvinti. Gal svarbu neperžengti kito žmogaus privatumo ribos ir nevaržyti vieniems kitų laisvės. Išmokti priimti bet kokį atsakymą, net neigiamą ir išmokti atsisakyti. Na, neperžengti asmeniškumų ribos, – jeigu atviras ir nuoširdus, tai su visais vienodai, kad nebūtų vietos kažkokioms apkalboms. Jeigu kas netinka, geriau išsiaiškinti iš karto, o ne nešiotis savyje ir laikyti pyktį ar prisikurti savo istorijų.
Ir aš nežinau, ar kam nors reikalinga, ką rašau. Anksčiau buvo svarbu, o dabar jau esu laisva nuo panašių svarstymų, tiesiog darau tai, kas man atrodo tinkama. Jeigu visi nedrįstume pasisakyti, tai ir bendravimo neliktų, tiesa?

Kaip matau, žmonės nelabai noriai prisijungia savo mintimis, – ko gero dabar įprasčiau bendrauti feisbuke, bet vis dar neprarandu vilčių sulaukti kitų pasisakymų. Ir tęsiu savo pamąstymus.
Nuo ko priklauso bendruomenės sėkmė? Tikriausiai nuo joje esančių žmonių požiūrio. Jeigu kiekvienas (bent jau dauguma) galvotų ne apie tai, kokia asmeninė nauda iš bendruomenės, ką ji man duos, o apie tai, ką AŠ GALIU DUOTI BENDRUOMENEI, kuo galiu prisidėti, tokia bendruomenė klestėtų.