Savaitgaliais Druskininkų turgavietėje apsilankę druskininkiečiai ir kurorto svečiai, ko gero, negali nepastebėti originalios iškabos „Padusinis. Gamtinė žemdirbystė“ ir daugumai lietuvaičių dar nepažįstamomis daržovėmis bei salotomis prekiaujančios jaunos ūkininkės Vaidos Tulabaitės. Kardinaliai pakeitusi savo gyvenimą, jauna moteris sako dabar atradusi savo širdžiai mielą veiklą. „Svarbiausia daryti tai, kas tau patinka, nuo ko nepavargsti, o pailsi. Nuo savo veiklos aš nepavargstu, ji mane pakrauna“, – sako kol kas 15-os arų plotuose ūkininkaujanti Vaida, gamtinės žemdirbystės pradininkė Druskininkų krašte, su kuria šįkart kalbėjomės apie netradicinį ūkininkavimą, meilę gamtai ir Druskininkų kraštui.
– Kuo jauną moterį patraukė ūkininkavimas? Iš kur ta meilė gamtai?
– Kiek prisimenu, trauka žemdirbystei prasidėjo dar pradinėje mokykloje. Kartą, radusi gražų žolių kupstelį, jį išsikasiau ir nutariau auginti. Žinoma, paslapčia nuo mamos – kad neišravėtų. Pasisekė – prigijo, subujojo!
O gamta supo visada. Su tėvais teko gyventi įvairiuose kaimuose – jie dirbo kolūkiuose. Didžiąją dalį vaikystė praleidau prie Dusios ežero pas močiutę, unikalios gamtos apsupty.
Maudytis link ežero eidavau pro pelkę – dar dabar, regis, jaučiu tą karštą vasaros dieną garuojančios pelkės kvapą. Be to, aplinkui būdavo tiek augaliukų – gėlyčių, žolelių! Manau, kur augi, kuo gyveni, visa tai tarsi sugeri ir be to neįsivaizduoji savo gyvenimo – meilė gamtai gimė natūraliai.
Žinoma, buvo pertrauka, kai augalų mano gyvenime nebuvo – mokiausi, domėjausi žvejyba, dirbau su žūkle susijusį darbą. Bet dabar vėl grįžau prie ištakų.
– Kur teko studijuoti? Ar studijos buvo susijusios su dabartine veikla?
– Vilniaus Gedimino technikos universitete Statybos fakultete baigiau Nekilnojamo turto vertinimo vadybos studijas. Nedirbau nei vienos dienos pagal specialybę. Tiesa, įgytos žinios pravertė, kai Liepiškių kaime, šalia Ricielių, statėmės namą. Pati projektavau! Kiekvieną centimetrą apskaičiavau, ir viskas šauniai gavosi.
Esu įsitikinusi, kad aukštasis mokslas tikrai gyvenime praverčia, nes plečia akiratį, suteikia žinių, kurios visada reikalingos.
Iki šiol dirbau įvairiausius darbus, teko paragauti ir žurnalistės duonos, pavažinėjau po įvairius Lietuvos miestus. Susipažinusi su būsimu vyru išvykau padirbėti į Norvegiją, ten siūlėme įvairias savo paslaugas. Ir namų tvarkytoja teko padirbti – labai norėjau pamėginti, žinoti, ką tai reiškia. Pabandžiusi supratau, kad tai – ne man. Grįžau į Lietuvą.
Beje, jau seniai norėjau gyventi kaime. Tik reikėjo įkalbinėti ir savo vyrą, miestietį, gimusį ir užaugusį Šiauliuose.
– Dirbant, teko gerokai išmaišyti visą Lietuvą, tačiau apsigyventi nutarėte būtent Druskininkų krašte, įsikūrėte Liepiškiuose. Kodėl?
– Druskininkuose su tėvais apsigyvenau, būdama 13 metų. Man čia labai patiko. Tai unikalus miestas, viliojęs dar tada, kai Druskininkuose tik lankydavome gimines. Pavydėdavau, kad jie čia gyvena, o kai patys čionai atsikraustėme, buvau labai laiminga.
Dirbdama žvejybos srityje, apvažiavau visą Lietuvą, man niekur nebuvo taip gražu, kaip Druskininkuose. Traukė uogų ir grybų turtingi miškai. Be to, gyventi mažame miestelyje paprasčiau. Skaityti toliau →