Šviesios mintys

Iš pradžių man sekėsi sunkiai, nes tik pradėjus kažką mąstyti, iškart užmigdavau. Tad nusprendžiau keltis prieš šešias ir išeiti į mišką pasivaikščioti. Ir kokia buvo džiaugsminga nuostaba, kai prie manęs panoro prisijungti tuomet dar paaugliukas jaunėlis sūnus! Tad pasitikdavom saulę, palinkėdavom labo ryto medžiams, paukščiams ir visiems, ką pakeliui sutikdavom: stirnai, kiškiui ar ežiukui. Į namus grįždavom žvalūs, linksmi ir šitaip pradėdavom savo dieną – kas į darbą, o kas į mokyklą. Tai tęsėsi apie pusmetį, iki gilios žiemos, kai šeštą ryto dar būdavo visai tamsu, o saulė patekėdavo jau darbuojantis mieste. O dabar, praėjus beveik dvidešimtmečiui, pabundu pati prieš saulei tekant ir tokioje keistoje būdravimo būsenoje išsidėlioja nuostabiausios mintys, ateina suvokimai, atsakymai, kartais ištisi tekstai, kartais neaiškios situacijos sprendimai. Gal tai todėl, kad visa mano veikla, mintys, tikslai susiję su Anastasijos vaizdiniais, kurie jau senai tapo mano pačios sąvastimi, tokie išjausti, išmąstyti, tokie be galo artimi. Gal per tai esu bendrame lauke ir šeštą ryto mane „pagauna“ bendraminčių svajos, įsupa širdžių šviesos spinduliukai? Kaip ten bebūtų, rytas be jokių pastangų dažniausiai prasideda su palaimingu šypsniu ir dėkingumu širdyje.