Meilės erdvė

Meilės… erdvė…
Iki šio suvokimo, pajautimo eita ne vienerius metus.
Mano gyvenimiškoji patirtis man padėjo suvokti, kaip ir kas vyko iš pradžių.
O pradžioje erdvė buvo savai naudai naudojama tiktai. Čia sodas – man, čia daržas – man, čia kūdra, miškas – irgi man, čia namas – man. Ar meilė čia? Nebuvo jos viduj, tad ar galėjo išorėje būt? Ar galėjo vartotojo sąmoningume būt Meilė erdvėje? Jei kruopelytės buvo jos, tik trauktis tegalėjo ji tame.
Kai mokiausi pajusti meilę, visatos siunčiamą visame kame, akimirkos, nors ir trumputės, džiugesio, dėkingumo, kad ir augalams, besistengiantiems augt, paukšteliams, giedantiems nuostabiausias giesmes, matyt, suvirpindavo meilės dalelę ir manyje, užgožtą dar visai energijų kitų, ir tą virpesį pajutusi atsakydavo į tai visa giminės sodybos erdvė, kad ir siunčiamu vėjelio apkabinimu šiltu, džiugiu.
Bet susitelkimas į save vis vien būdavo perdėm stiprus, kad išeit iš jo, kad pačiai imt mylėti, meile kurti jau. Nors pasąmonė ir beldės jau iš visų jėgų.
Pradėjau meilę aš auginti tik po supurtymų savam gyvenime stiprių ir dėlto dėkinga aš labai esu, nes juk be to… Na nepavyko man kitaip to padaryt.
Kartais susimąstau, o kas ir kaip galėjo būt, nebūt tiksliau, jei nežinojus būčiau aš apie galimybę tą darbo su savim pasąmonės lygmeny. Skaitant V.Megre knygas dažnai atkreipdavau dėmesį į Anastasijos vis minimą pasąmonę, dabar suprantu, kad ši nuoroda, užuomina ne šiaip sau minima (mano žiniomis ir Rusijoje eilė žmonių, kuriančių savas giminės sodybas, su savimi dirba būtent šia metodika, metodika sukurta V.Sinelnikovo, skaičiusio V.Megre knygas bei savose knygose mininčio giminės sodybas, gal ir tai buvo numatyta Anastasijos įvykių sekoj). Būtent šios metodikos bei savo užsispyrimo dėka po žingsnelį, kad ir mažutį, ėmiau vis labiau auginti meilę savyje ir tuo pačiu stebėjau kaip su manais pokyčiais keičiasi ir manos giminės sodybos viskas erdvėje.
Ėmiau džiaugtis būdama savoje giminės sodyboje, būdama Šventasodyje. Krykštaudavau kaip vaikas atradusi netikėtą dovaną, medelį ar krūmelį patį išaugusį, kurį norėjau taip pasisodint, su besiveržiančiu džiugesiu apkabindavau, glostydavau ilgą laiką merdėjusį ir dabar ne tai kad atsigavusį, o smarkiai ūgtelėjusį augalėlį. Smagiai kikendavau grįždama iš Šventasodžio šlapiomis kelnėmis (kaip sakoma, nors gręžk 🙂 ) ir batais pilnais vandens, net kliuksinčiais (na nepaėmiau guminių batų ir ką 🙂 ).
Leidau, pagaliau per tuos visus metus, šiemet sau leidau ir tiesiog pabūti savo giminės sodyboje, Šventasodyje (nepanirti į darbus tik). Išsitiest, įkvėpt visa krūtine tą kvapsnių kupiną orą, mėgautis saulės dovanojama šiluma, girdėti įstabiausius gamtos garsus. Tiesiog, būti ir džiaugtis. Ir jaust dėkingumą už visą tą nuostabumą sukurtą ir dovanotą mums.
Ir erdvė atliepė į tai…