Pildantis ir užpildantis, įtraukiantis ir įsupantis, švelnus ir maloniai šildantis…
Švelnus glostymas, stipresnis gūsis, audra praėjus, viesulas praūžęs… Ir dar, ir dar… ribų nėra niekam…
Link ko ir kur, kur eiti kiekvienam, o gal vienam, gal paskiram, tik tau, tik man?..
Tiek daug gyvenimo kelių ir išblaškytų, supintų, blankių, pilkų, nepastebimų ir dar šviesių, ryškių ir laimės kupinų…
Sustoji ir dairais aplink, o gal tik bėgi ir nieko nematai, pro šalį praskrenda… visi vaizdai ir tik sulietą paveikslą pamatai, jeigu išvis tu pamatai… O apsižvalgęs, ką regi, kur link eini, kur sielą savą tu vedi?
Žingsnelis po žingsnelio, mažučiais mažulyčiais kuri gyvenimą tu savą arba eini aklai… į prarają…
Kai siela šnibžda, šneka su tavim – tu negirdi, kai klykti pradeda tiesiog – tuomet pyksti – likimas keistas mat kažkoks, ramybės čia nėra jokios.
Susimąstyti prašo juk tavęs – pajust, išjaust, suvokt, atsitokėt, prabusti pagaliau, kiek dar merdėsi tuštybėj tu savoj?
Ne, ne, ne laikas dar, nepatogu, sunku, nenoriu lipt iš to, kur šilta ir jauku, lizdelį susukau šitam aš liūne, sėdžiu sau ramiai, o atitokti – reikštų brist per jį, niekai, kam vargti man labai.
Kančioj taip skendėja jinai jau amžių amžius ir vėl, ir vėl, ir vėl, ir dar gyvenimą ne vieną… Per asmenybės kiautą prasiveržt be galo jai sunku ir merdėti tamsoj turbūti nejauku, juk kaip juodos smalos tamsiausiam kubile, net šviežio oro gurkšnio įkvėpti nevalia ir vėl skandinam ją tame rusvam ūke…
Nepasiduoda ji, ląstelė klaidžioja gyva, išjudint bando, priminti tai, kas pamiršta seniai yra, seniai, seniai… prisiminimus tuos gražint, sąmoningumą atgaivint, iš pragaro išvesti pagaliau ir šviesą, Meilę sugrąžinti tau… Leisk, leiski veikti jai, sustiprink ją savom mintim, savais jausmais, pasaulį tu kitokį pamatyk – daugiau, plačiau, aiškiau, giliau – žingsnelis po žingsnelio, mažučiais, mažulyčiais Meilę atgaivink savy ir imk švytėti ja ir leisk tu sklisti jai Visatoj plačioje…