Sodininko diena ir Visos Žemės šventė. Štai kokia ji, Anastasijos svajonėmis kurta

Sodininko diena ir Visos Žemės šventė. Štai kokia ji, Anastasijos svajonėmis kurta

Prasidėjo pasiruošimas Žemės šventei. Šiais metais gavau pakvietimus į Sukinius ir į Braziukus. Smagu, kad Žemės šventė vyksta giminės sodybų gyvenvietėse. Gerai, kad yra kur žmonėms susirinkti, ypač dar neturintiems savų sklypų, pabūti gamtoje, drauge pasidžiaugti. Prisidedu prie Anastasijos ir Vladimiro pasvajojimo, kad ši šventė – Sodininko diena ir visos Žemės šventė – iš Rusijos plistų į kitas šalis, kad ją „pasigautų visas pasaulis“.

Štai kaip Anastasija sumodeliavo:

„ – Teatsibunda Rusija tą dieną auštant. Su šeimomis, draugais arba po vieną tegu ateina žmonės susitikti su Žeme ir kojomis basom ant jos teatsistoja. O turintys po sklypą žemės ir savo rankomis auginantys ten derlių, tegu sutinka pirmą saulės spindulį tarp savo augalų. Tepaliečia ranka po augalą kiekvienos rūšies. O kai Saulutė patekės, te uogų įvairiausių po vieną nuskina ir patys tesuvalgo. Ir te daugiau nevalgo nieko lig pat pietų. Tegu ligi pietų sau triūsia po sklypelį. Tegu apie gyvenimą kiekvienas mąsto, jo nešamus džiaugsmus, jo tikslą. Savo artimuosius tegu prisimena su meile, savo bičiulius. Tegu pamąsto ir apie augalą kiekvieną, jo paskirtį tegu nusako. Ir lig pietų kiekvienas teištaiko nors valandą pabūti vienumoj. Nors vieną valandėlę tegu stengias pasižiūrėti į save. O per pietus tegu susirenka kartu visa šeima. Ir tie, kurie kartu gyvena, ir tie, kurie atvyko tądien iš toli. Tebūna pietūs pataisyti tik iš to, ką Žemė tądien davė. Tegu kiekvienas padeda ant stalo, ko panorės širdis ir siela. Ir te meilingai kits kitam pažiūri į akis visi šeimos nariai. Ir tepalaimina jų stalą pats vyriausias ir pats jauniausias – jie abu drauge. Už stalo tegu skamba ramios šnekos, teskamba žodžiai tik geri apie kiekvieną, kuris yra šalia.

(…) – Tegu visi, į miestą grįždami, pintinėse iš savo žemės vežas vaisius prinokintus ir tuos pavaišina, kurie neturi vaisių. Te džiaugiasi visi! Matai? Ir tie, kur ima, džiaugias, ir tie, kur duoda. Ir šypsosi visi! Oi, mažas berniukėlis neša pomidorus, o duoti nebesuranda kam, jau žmonės apdalinti. Jis nusiminęs… Rado! Matai, pavaišino pomidoru jis moteriškę. Ir jam smagu, ir moteriškė šviečia, sujaudinta maloniai. O, kiek emocijų šviesių tą dieną! Jos daugelį ligų įveiks. Jos išvarys ir tąsias, kur mirtį pranašauja, ir tas, kurių jau metų metais nesisekė nusikratyti. Tegu ir neišgydomi ligoniai, ir žmonės, vos sunegalavę, ateis tą dieną pasitikti srauto žmonių, iš sodo plūstančių namo. Jų Meilės, Gėrio spinduliai, jų vaisiai atvežti išgydys sergančiuosius, įveiks jų negalias. Žiūrėk! Žiūrėk! Stotis. Žmonių upelis su spalvotomis pintinėmis. Matai, kiek sodininkų akyse ramybės ir gerumo, kaip jos šviečia!
(…) – Į Rusiją tą dieną svečių kad privažiuos! Visi, kurie mūs Žemei kaip Atlantai gimė. Jie grįš it sūnūs palaidūnai! Ir tegu Rusijoje būtinai tą dieną žmonės atsibunda auštant! Ir te per visą dieną laimės gaidą groja Visatos arfos stygos! Gitaromis tegroja bardai gatvėse ir kiemuose! Ir tas, kurį senatvė jau prie žemės lenkia, tegu tą dieną pasijus pačioj jaunystėj kaip prieš daugel, daugel metų…
– Ir aš, Anastasija, būsiu jaunas?
– Ir mudu, Vladimirai, būsime jauni, kaip būna žmonės pirmą kartą. Ir vaikams senukai laiškus parašys. Tą irgi padarys visi vaikai tėvams saviesiems. O mažutėliai, žengiantys tik pirmą žingsnį, teįžengia į pasaulį džiugų ir laimingą. Ir tą dieną vaikų tegu ničniekas nenuliūdins. Tegu suaugusieji elgsis su jais kaip sau lygiais.
Ir visų Dievai tenusileis į Žemę. Tądien visų žmonių Dievai teįsikūnys pavidalais kuo paprasčiausiais. Ir Dievas Visagalis bus laimingas. Tegu ir tu tą dieną jausi tikrą laimę! Nušvitusios žemelės jausi meilę!“
V. Megre „Skambantys kedrai“

Ingrida iš Šventasodžio

Nuotraukos: Pixabay, sathish_artisanz

Anastasijos nupasakotos Rasų šventės ištakos

Anastasijos nupasakotos Rasų šventės ištakos

 

Artėja Rasos. Štai kaip Anastasija pasakoja apie tai, nuo ko Rasos prasidėjo. Manyčiau galime tikrai pasidžiaugti, kad mūsų šalyje daugiausia liko išsaugota šių apeigų prasmė. Per amžius kiek pakitusi, papildyta pagal gyvenimo aplinkybes, ji veikia ir šiandien. Plukdomi vainikai, vaikinai juos traukia iš vandens ir visa šventė susijusi su savo puselės atpažinimu.

 

 

„Išoriškai panašią mes ir šiandien turim. Bet vien išoriškai. Racionalioji ir poetinė didi prasmė išblėso, ji buvo pakeista miglotu okultizmu.
Yra įvairiuose kraštuos ir šiandien šventė, susijusi su vandeniu: mergaitės ežere ar upėj ant vandens paviršiaus deda vainikus arba plaustelį suneria, pastato žibintėlį gražų arba žvakę ir, pastūmėjusios toliau nuo kranto, leidžia plaukt, prašydamos, kad ežeras ar upė duotų joms sėkmės. Tačiau, pasižiūrėk, iš kur ši šventė kilus, kokia racionali, kokia poetiška pirminė jos reikšmė.
Juk būdavo ir taip anuo metu, kad kokia nors viena mergelė arba dvi gimtajam kaime mylimo bernelio nesuranda. Ir netgi per šventes didžiąsias, kada sueidavo krūvon keli kaimai, nepasisekdavo surasti joms bernelio tokio, apie kurį galėtų pasakyt: „Štai mano išrinktasis!“ Ir ne todėl, kad per šventes nebūtų joms iš ko sau rinktis. Joms prieš akis berneliai stuomeningi, mąsliom akim tarytumei dievų vienaip arba kitaip per šventę sublizgėdavo. Tačiau mergelių širdyse vis vien nekilo Meilės. Mergelės laukė savo išsvajotojo, bet kur jis? Nė jos pačios nežinojo. Ir niekas, niekas ligi šiol paaiškinti negali, kodėl gi Meilė, ta jos energija tiek mįslingumo turi, šitiek laisvės rinktis?
Todėl prie upės eidavo mergelės tam paskirtą dieną ir įlankon nuleisdavo plaustelį, gėlių, žolynų pyne apipintą. Plaustelio vidury jos pastatydavo ąsotį nediduką su uogų gėrimu ar su vynu. Aplink ąsotį vaisių dar pridėdavo. O gėrimą mergelė privalėjo pagamint pati ir vaisių priraškyt iš medžių, kuriuos pati ji buvo pasodinusi tėvų sode. Dar ji padėt galėjo ant plaustelio šito raištį, supintą iš linų, ar kokį kitą daiktą, kurį pati padarius buvo. Galiausiai pastatydavo ant plausto žibintėlį.
Aplinkui laužą upės tos pakrantėj ratelio ėjo mergužėlės ir dainas dainavo apie nematytą dar, nežinomą bernelį. Paskui, paėmusios šakelę degančią iš laužo, uždegdavo plaustelio žibintėlį. Tada iš upės įlankos pastumdavo plaustelį ten, kur jį pastverdavo srovė ir nusinešdavo kažkur į tolį.
(…) Namo parbėgdavo mergelės tekinos ir, atsitolinusios nuo namiškių, su virpuliu širdy, susitikimo laukė. O auštant arba temstant, nesvarbu kada, ateidavo skirtasis. Tačiau kaip sužinodavo jisai, pas ką ir kur ateiti? Kas gi jam kelią rodė? Ar mistika padėdavo jiems susitikt, ar proto balsas? O gal žinojimas, prie ištakų kurio jausmais mokėjo vedai prisiliesti, – spręsk tu patsai.
Juk plaukė tie plausteliai mergužėlių, nešami tėkmės, tik per skirtas tai apeigai dienas, kurias visi žinojo kaimai, netgi tolimiausi.
Plausteliai plaukt galėjo dieną, dvi ar tris. Kiekvieną tokią dieną, net ir mėnesėtą naktį ant upės kranto vienumoj viltingoj jų laukė jaunikaičiai, dar lig tolei Meilės nepatyrę.
Štai vienas jų pamatė tolumoj žiburėlius, kuriuos artyn vis nešė upė. Iškart įšokęs upėn pasileido plaukt tų Meilės žiburėlių pasitikti. Liepsnojantį iš Meilės jaunikaičio kūną ne svilino, o gaiviai glostė tyras tekantis vanduo. Artėja žiburėliai, vis artėja, jau vis ryškėja ir plausteliai, – tasai gražus, anas gal dar gražesnis… O jaunikaitis turi išsirinkti vieną. Ir kažkodėl jis jaučia: jo pasirinktasis – pats gražiausias.
(…) Atsiplukdytąjį plaustelį jaunikaitis ant žemės štai pastato rūpestingai, įkvėpęs oro pūsteli ir užgesina žibintėlį, pabando, kokio skonio gėrimas, pasigardžiuoja, ir parskuba namo – kelionėn ruoštis. Ir visa, kas tik buvo ant plaustelio, pasiima į tą kelionę. Beeidamas skanauja vaisius, ir jam patinka jų gardumas. Netrukus jis prieina kaimą, iš kur paleistas buvo tas plaustelis, neapsirikdamas suranda sodą ir tą medį, nuo kurio mergužė vaisių jam nuskynė, ir jis kely gardžiavosi jų skanumu.
Ak! – tikriausiai daug kas pamanytų – čia vis dėlto nemaža mistikos: na kaipgi jaunikaičiai nesuklysta ir suranda savo mielą?
Galėčiau pasakyt, kad Meilė vedė juos tik jai vienai težinomais takais. Tačiau galiu ir dar kai ką paaiškint: surast padėdavo ir žibintėlis, – indelis mažas su dagčiu, aliejun įmerktu, – tame indely subrūkšniuotos buvo padalos. Ir pagal jas kiekvienas nustatyt lengvai galėjo, kiek laiko dagtis degė. Tėkmės greitumą upėje taip pat visi žinojo. Tad užduotis iš tikro buvo paprasta, lengva išspręsti. O kaime rasti vaismedį, kurio jau buvo vaisių paragavęs, ar vedų jaunikaičiui gali būt sunku?
(…) Ir vieno tik dalyko tiksliai neįmanoma paaiškint. Kaip ir kodėl ji ir jisai, abu vos tik išvydę vienas antrą, ūmai pajusdavo esą įsimylėję? Ir meilė buvo jų nepaprastai karšta.
„Čia viskas paprasta, – pareikštų mūsų amžiaus filosofas, – tą jausmą jų svajonės ugdė prieš susitikimą“.
Tačiau išgirdęs tokį klausimą tiktai nusišypsotų anų laikų žiniuonis žilas: „Žaisminga buvo mūsų upė visados“.
Na žinoma, jei būtų panorėjęs, žiniuonis būtų ir galėjęs nupasakotų apeigų akimirką kiekvieną išnagrinėt kuo išsamiausiai ir parašyti didelį traktatą. Tačiau jokiam žiniuoniui nė į galvą būtų neatėję nagrinėti. Matai, mielasis, jie gyvenimo nenagrinėjo, jie jį kūrė.“ V. Megre „Giminės knyga“

Ingrida iš Šventasodžio

Nuotraukos autorius: Vytautas Daraškevičius

Puselių šventės organizavimas

Puselių šventės organizavimas

Sveiki, planuojame puselių šventę. Visus turinčius idėjų, minčių, norinčius prisidėti prie šventės kūrimo ar pasidalinti patirtimi kviečiame prisijungti. Planuojame pokalbius apie laimingos šeimos kūrimą šiame laikmetyje, taip pat žaidimus, šokius, paskaitas, padedančius rasti savo antrą pusę ir auginti Meilę šeimose.
 
Siūloma šventės vieta:
Gedminų k., Klaipėdos raj.
 
Kada?
Dvi (ar trys) dienos apie žolinių šventę (rugpjūčio 15 d.)
 
Renginio planavimo bei idėjų juodraštis, kurį gali skaityti ir pildyti visi:
https://pad.riseup.net/p/puseliusvente-keep
 
Planuojame kūrybinės grupės susitikimą Rasų šventės metu birželio 23 d. Tarvydų k. Romano ir Vitalijos Gudlekių sodyboje.
 
Kontaktai:
 
Aldona Matonytė: 8 650 35508
Edmundas Ščerbina: 8 695 92402
Algirdas Švanys: 8 648 43679, [email protected]svanys.lt
Mokykla, siekianti išauginti sąmoningus vaikus Lietuvai. Kardokų gamtos mokykla

Mokykla, siekianti išauginti sąmoningus vaikus Lietuvai. Kardokų gamtos mokykla

„Pastaruoju metu vis daugėja tėvų, mąstančių apie netradicinį ugdymą saviems vaikams. Tačiau konkrečių pasirinkimo variantų yra ne tiek jau daug, o ir žmonių poreikiai skirtingi. Aktyvūs tėvai patys imasi kurti mokyklas, norėdami vaikams perteikti savo pasaulėžiūrą bei sukurti tokias sąlygas, kokios vaikų ugdymo procese jiems atrodo svarbios. Kardokų gamtos mokyklos istorija būtent taip ir prasidėjo. Apie ją kalbamės su Neringa Rimkute-Streikiene, aktyvia mama, dalyvaujančia tiek šios mokyklos programos kūrime, tiek ir kasdieniame gyvenime.“

Visą straipsnį skaitykite čia:

https://www.minfo.lt/svietimas/straipsnis/mokykla-siekianti-isauginti-samoningus-vaikus-lietuvai

Nuotrauka: Kardokų gamtos mokyklos