Atnaujinta programa. Sielos puselių šventė

Atnaujinta programa. Sielos puselių šventė

Kviečiame tave į sielos puselių susitikimo šventę vyksiančią rugpjūčio 17-19 d. Gedminų k. Dovilų sen. Klaipėdos raj.

Laiminga šeima – kiekvieno iš mūsų svajonė. Paverskime ją tikrove. Tam reikia pasirengti, tad pamąstyk, kokia savybe ar veiksmu gali patraukti savo puselės dėmesį. Gal daina, gardžiu pyragu, ar dar savičiau. Tikime, tau tikrai pavyks. Sielos puselė – tai žmogus, vyras arba moteris, artimas pagal sielą, požiūrį į gyvenimą, su kuriuo jauku bendrauti, traukiantis tave ir išvaizda, ir galintis įkvėpti tave meilei. Linkime sutikti tau artimą žmogų.

Kviečiame ir šeimas sukūrusius kartu pasidžiaugti žaidimais ir bendravimu. Jūsų vaikai įneš juoko ir nuoširdaus džiugesio, papuoš mūsų visų šventę.

Mes paruošime erdvę susitikimui. Tai jauki gėlėta laukymė Gedminų kaime, Klaipėdos rajone. Vesime pokalbius, ratelius ir žaidimus.

Gyvenimo sąlygos šventėje – gamtiškos. Nakvynė savo palapinėse arba po žvaigždėmis. Prausimasis upėje. Virsime bendrą košę ir arbatą – maistas suneštinis (vegetarinis). Apranga patogi šokiams ir žaidimams, geriau šventiško stiliaus. Sodinsime obelis ir kriaušes – galite atsivežti sodinukų.

Šventė – nemokama. Būtume dėkingi, jei pasidalintumėte šia žinia su tais, kuriems ji būtų svarbi.

Laukiame jūsų tokių, kokie esate.
Šventės kūrybinis būrelis

 

Šventės eiga

Rugpjūčio 17 d. (penktadienis)

Nuo 10 val.  Šventės vietos paruošimas, papuošimas ir įkūrimas. Susipažinimas, susibendravimas, apsijungimas per bendrą darbą

Rugpjūčio 18 d. (šeštadienis)

6:00   Saulės sutikimas. Bendros minties, svajonės, vaizdinio apie laimingas šeimas Žemėje kūryba | Edmundas Ščerbina
6:45   Belojar mankšta | Evaldas Mažutis
7:30   Pusryčiai
8:30   Susipažinimo žaidimai | Romanas Gudlekis
Pažinčių ratai | Aldona Matonytė
10:30  Pokalbių ratas: įpročiai trukdantys meilei gyventi su žmonėmis | Prof. Aistė Diržytė
12:00  Pietūs
13:00  Vyrų ratas | Oleg Stanislavovič Titorenko
Moterų ratas | Neringa Streikienė ir Ramunė Čiaučionienė
17:00  Vakarinė dalis:
Žygis į Gedminų piliakalnį | Vytautas Švanys
Vyrų stiprybės žaidimai | Tomas Gudėnas
Prisistatymai, dainos, sutartinės, rateliai | Ramunė Čiaučionienė, Neringa Streikienė, Edmundas Ščerbina

Rugpjūčio 19 d. (sekmadienis)

6:00   Saulės sutikimas. Bendros minties, svajonės, vaizdinio apie laimingas šeimas Žemėje kūryba | Edmundas Ščerbina
6:45   Belojar mankšta | Evaldas Mažutis
7:30   Pusryčiai
8:30  Porų žaidimai ir rungtys | Romanas Gudlekis ir Daumilas Ardickas
Medžius iš sėklų senovinių veislių sodiname kaip dovaną šiai Žemei, kad būtų jai gera ir tęstųsi šventės, susitikimai giminingų širdžių draugiškoms stiprioms šeimoms kurtis | Natalija            Ščiupakova ir Algirdas Švanys
10:30  Šeimos santykių teisinis reglamentavimas | Andrius Macenis
11:00  Pasakojimai apie laimingos šeimos kūrybą iš patirties | Jurgita ir Dalius Valančiauskai, Dmitrijus ir Valerija Nečiajavai, Ingrida Žitkauskienė, Arijus ir Rasa Skarbaliai
13:00  Pietūs
14:00  Japonų ir žydų patirtis pasiruošiant vaiko pradėjimui | Prof. Algimantas Olšauskas
14:45  Nepaprastas kelias iš berniuko į vyrą ir iš mergaitės į moterį |Linga Švanienė
15:15   Gyvasmiškas.lt kampelis: kaip medžiai padeda asmeninei transformacijai, greitina norų pildymąsi, stiprina šeimas ir kuria „gyvą jėgos lauką“ | Justina Vidzėnienė ir Monika Peldavičiūtė
16:45  Netradicinio mąstymo kampelis: kaip pamatyt stebuklą ten, kur „jo nėra“? | Alanas Petrauskas
16:15   Šventės apibendrinimas
17:00  Atsisveikinimas. Palinkėjimai vienas kitam

Kur ir kaip atvykti?

Šventės vietos koordinatės: 332861, 6172704 (LKS), 55.660269, 21.34355 (WGS)

Automobiliu atvykstantiems autostrada iš rytų: autostradoje išsukti pirmame išvažiavime link Gargždų ir važiuoti ~3.3 km. Pervažiavus Minijos upę antras posūkis į kairę (į Basanavičiaus gatvę) ir važiuoti ~4.5 km link Dovilų. Doviluose prie ambulatorijos pasukti į kairę link Baičių, važiuoti ~1.6 km ir susikirtime su pagrindiniu keliu pasukti į dešinę. Pavažiavus 200 m ties asfaltuoto kelio staigiu posūkiu į kairę išvažiuoti tiesiai į žvyrkelį ir važiuoti ~3 km iki šiltnamių ir nuorodos į šventę dešinėje.

Visuomeniniu transportu iš Klaipėdos: su 11A11B arba 28 autobusu važiuoti iki Šernų stotelės. Už stotelės pasukti į kairę ir keliauti mišku ~3 km iki šiltnamių ir nuorodos į šventę kairėje.

Pavežkime vieni kitus į šventę – nuoroda į skelbimus.

Daiktų atmintinė: ką pasiimti?

  • Palapinę, miegmaišį, kilimėlį;
  • Vaišių sau ir draugui;
  • Indus: dubenėlį, puodelį, šaukštą, peiliuką;
  • Aprangą: patogi šokiams ir žaidimams, geriau šventiško stiliaus, lietpaltį ir/ar lengvą vasarinę striukę, kepurę ar skarelę nuo saulės;
  • Maudymosi aprangą ir rankšluostį;
  • Priemones saugančias nuo uodų: veiksmingai padeda marškinėliai ilgomis rankovėmis ir ilgos kelnės vyrams, moterims ilgi sijonai;
  • Užrašų knygutę ir rašiklį;
  • Darbinius rūbus, pirštines (vyrams, dalyvaujantiems šventės vietos paruošime);
  • Jei turite, obelų ir kriaušių senovinių veislių sodinukų.

Susisiekimui:

Aldona Matonytė: 8 650 35508
Edmundas Ščerbina: 8 695 92402
Algirdas Švanys: 8 648 43679, [email protected]

Sodininko diena ir Visos Žemės šventė. Štai kokia ji, Anastasijos svajonėmis kurta

Sodininko diena ir Visos Žemės šventė. Štai kokia ji, Anastasijos svajonėmis kurta

Prasidėjo pasiruošimas Žemės šventei. Šiais metais gavau pakvietimus į Sukinius ir į Braziukus. Smagu, kad Žemės šventė vyksta giminės sodybų gyvenvietėse. Gerai, kad yra kur žmonėms susirinkti, ypač dar neturintiems savų sklypų, pabūti gamtoje, drauge pasidžiaugti. Prisidedu prie Anastasijos ir Vladimiro pasvajojimo, kad ši šventė – Sodininko diena ir visos Žemės šventė – iš Rusijos plistų į kitas šalis, kad ją „pasigautų visas pasaulis“.

Štai kaip Anastasija sumodeliavo:

„ – Teatsibunda Rusija tą dieną auštant. Su šeimomis, draugais arba po vieną tegu ateina žmonės susitikti su Žeme ir kojomis basom ant jos teatsistoja. O turintys po sklypą žemės ir savo rankomis auginantys ten derlių, tegu sutinka pirmą saulės spindulį tarp savo augalų. Tepaliečia ranka po augalą kiekvienos rūšies. O kai Saulutė patekės, te uogų įvairiausių po vieną nuskina ir patys tesuvalgo. Ir te daugiau nevalgo nieko lig pat pietų. Tegu ligi pietų sau triūsia po sklypelį. Tegu apie gyvenimą kiekvienas mąsto, jo nešamus džiaugsmus, jo tikslą. Savo artimuosius tegu prisimena su meile, savo bičiulius. Tegu pamąsto ir apie augalą kiekvieną, jo paskirtį tegu nusako. Ir lig pietų kiekvienas teištaiko nors valandą pabūti vienumoj. Nors vieną valandėlę tegu stengias pasižiūrėti į save. O per pietus tegu susirenka kartu visa šeima. Ir tie, kurie kartu gyvena, ir tie, kurie atvyko tądien iš toli. Tebūna pietūs pataisyti tik iš to, ką Žemė tądien davė. Tegu kiekvienas padeda ant stalo, ko panorės širdis ir siela. Ir te meilingai kits kitam pažiūri į akis visi šeimos nariai. Ir tepalaimina jų stalą pats vyriausias ir pats jauniausias – jie abu drauge. Už stalo tegu skamba ramios šnekos, teskamba žodžiai tik geri apie kiekvieną, kuris yra šalia.

(…) – Tegu visi, į miestą grįždami, pintinėse iš savo žemės vežas vaisius prinokintus ir tuos pavaišina, kurie neturi vaisių. Te džiaugiasi visi! Matai? Ir tie, kur ima, džiaugias, ir tie, kur duoda. Ir šypsosi visi! Oi, mažas berniukėlis neša pomidorus, o duoti nebesuranda kam, jau žmonės apdalinti. Jis nusiminęs… Rado! Matai, pavaišino pomidoru jis moteriškę. Ir jam smagu, ir moteriškė šviečia, sujaudinta maloniai. O, kiek emocijų šviesių tą dieną! Jos daugelį ligų įveiks. Jos išvarys ir tąsias, kur mirtį pranašauja, ir tas, kurių jau metų metais nesisekė nusikratyti. Tegu ir neišgydomi ligoniai, ir žmonės, vos sunegalavę, ateis tą dieną pasitikti srauto žmonių, iš sodo plūstančių namo. Jų Meilės, Gėrio spinduliai, jų vaisiai atvežti išgydys sergančiuosius, įveiks jų negalias. Žiūrėk! Žiūrėk! Stotis. Žmonių upelis su spalvotomis pintinėmis. Matai, kiek sodininkų akyse ramybės ir gerumo, kaip jos šviečia!
(…) – Į Rusiją tą dieną svečių kad privažiuos! Visi, kurie mūs Žemei kaip Atlantai gimė. Jie grįš it sūnūs palaidūnai! Ir tegu Rusijoje būtinai tą dieną žmonės atsibunda auštant! Ir te per visą dieną laimės gaidą groja Visatos arfos stygos! Gitaromis tegroja bardai gatvėse ir kiemuose! Ir tas, kurį senatvė jau prie žemės lenkia, tegu tą dieną pasijus pačioj jaunystėj kaip prieš daugel, daugel metų…
– Ir aš, Anastasija, būsiu jaunas?
– Ir mudu, Vladimirai, būsime jauni, kaip būna žmonės pirmą kartą. Ir vaikams senukai laiškus parašys. Tą irgi padarys visi vaikai tėvams saviesiems. O mažutėliai, žengiantys tik pirmą žingsnį, teįžengia į pasaulį džiugų ir laimingą. Ir tą dieną vaikų tegu ničniekas nenuliūdins. Tegu suaugusieji elgsis su jais kaip sau lygiais.
Ir visų Dievai tenusileis į Žemę. Tądien visų žmonių Dievai teįsikūnys pavidalais kuo paprasčiausiais. Ir Dievas Visagalis bus laimingas. Tegu ir tu tą dieną jausi tikrą laimę! Nušvitusios žemelės jausi meilę!“
V. Megre „Skambantys kedrai“

Ingrida iš Šventasodžio

Nuotraukos: Pixabay, sathish_artisanz

Anastasijos nupasakotos Rasų šventės ištakos

Anastasijos nupasakotos Rasų šventės ištakos

 

Artėja Rasos. Štai kaip Anastasija pasakoja apie tai, nuo ko Rasos prasidėjo. Manyčiau galime tikrai pasidžiaugti, kad mūsų šalyje daugiausia liko išsaugota šių apeigų prasmė. Per amžius kiek pakitusi, papildyta pagal gyvenimo aplinkybes, ji veikia ir šiandien. Plukdomi vainikai, vaikinai juos traukia iš vandens ir visa šventė susijusi su savo puselės atpažinimu.

 

 

„Išoriškai panašią mes ir šiandien turim. Bet vien išoriškai. Racionalioji ir poetinė didi prasmė išblėso, ji buvo pakeista miglotu okultizmu.
Yra įvairiuose kraštuos ir šiandien šventė, susijusi su vandeniu: mergaitės ežere ar upėj ant vandens paviršiaus deda vainikus arba plaustelį suneria, pastato žibintėlį gražų arba žvakę ir, pastūmėjusios toliau nuo kranto, leidžia plaukt, prašydamos, kad ežeras ar upė duotų joms sėkmės. Tačiau, pasižiūrėk, iš kur ši šventė kilus, kokia racionali, kokia poetiška pirminė jos reikšmė.
Juk būdavo ir taip anuo metu, kad kokia nors viena mergelė arba dvi gimtajam kaime mylimo bernelio nesuranda. Ir netgi per šventes didžiąsias, kada sueidavo krūvon keli kaimai, nepasisekdavo surasti joms bernelio tokio, apie kurį galėtų pasakyt: „Štai mano išrinktasis!“ Ir ne todėl, kad per šventes nebūtų joms iš ko sau rinktis. Joms prieš akis berneliai stuomeningi, mąsliom akim tarytumei dievų vienaip arba kitaip per šventę sublizgėdavo. Tačiau mergelių širdyse vis vien nekilo Meilės. Mergelės laukė savo išsvajotojo, bet kur jis? Nė jos pačios nežinojo. Ir niekas, niekas ligi šiol paaiškinti negali, kodėl gi Meilė, ta jos energija tiek mįslingumo turi, šitiek laisvės rinktis?
Todėl prie upės eidavo mergelės tam paskirtą dieną ir įlankon nuleisdavo plaustelį, gėlių, žolynų pyne apipintą. Plaustelio vidury jos pastatydavo ąsotį nediduką su uogų gėrimu ar su vynu. Aplink ąsotį vaisių dar pridėdavo. O gėrimą mergelė privalėjo pagamint pati ir vaisių priraškyt iš medžių, kuriuos pati ji buvo pasodinusi tėvų sode. Dar ji padėt galėjo ant plaustelio šito raištį, supintą iš linų, ar kokį kitą daiktą, kurį pati padarius buvo. Galiausiai pastatydavo ant plausto žibintėlį.
Aplinkui laužą upės tos pakrantėj ratelio ėjo mergužėlės ir dainas dainavo apie nematytą dar, nežinomą bernelį. Paskui, paėmusios šakelę degančią iš laužo, uždegdavo plaustelio žibintėlį. Tada iš upės įlankos pastumdavo plaustelį ten, kur jį pastverdavo srovė ir nusinešdavo kažkur į tolį.
(…) Namo parbėgdavo mergelės tekinos ir, atsitolinusios nuo namiškių, su virpuliu širdy, susitikimo laukė. O auštant arba temstant, nesvarbu kada, ateidavo skirtasis. Tačiau kaip sužinodavo jisai, pas ką ir kur ateiti? Kas gi jam kelią rodė? Ar mistika padėdavo jiems susitikt, ar proto balsas? O gal žinojimas, prie ištakų kurio jausmais mokėjo vedai prisiliesti, – spręsk tu patsai.
Juk plaukė tie plausteliai mergužėlių, nešami tėkmės, tik per skirtas tai apeigai dienas, kurias visi žinojo kaimai, netgi tolimiausi.
Plausteliai plaukt galėjo dieną, dvi ar tris. Kiekvieną tokią dieną, net ir mėnesėtą naktį ant upės kranto vienumoj viltingoj jų laukė jaunikaičiai, dar lig tolei Meilės nepatyrę.
Štai vienas jų pamatė tolumoj žiburėlius, kuriuos artyn vis nešė upė. Iškart įšokęs upėn pasileido plaukt tų Meilės žiburėlių pasitikti. Liepsnojantį iš Meilės jaunikaičio kūną ne svilino, o gaiviai glostė tyras tekantis vanduo. Artėja žiburėliai, vis artėja, jau vis ryškėja ir plausteliai, – tasai gražus, anas gal dar gražesnis… O jaunikaitis turi išsirinkti vieną. Ir kažkodėl jis jaučia: jo pasirinktasis – pats gražiausias.
(…) Atsiplukdytąjį plaustelį jaunikaitis ant žemės štai pastato rūpestingai, įkvėpęs oro pūsteli ir užgesina žibintėlį, pabando, kokio skonio gėrimas, pasigardžiuoja, ir parskuba namo – kelionėn ruoštis. Ir visa, kas tik buvo ant plaustelio, pasiima į tą kelionę. Beeidamas skanauja vaisius, ir jam patinka jų gardumas. Netrukus jis prieina kaimą, iš kur paleistas buvo tas plaustelis, neapsirikdamas suranda sodą ir tą medį, nuo kurio mergužė vaisių jam nuskynė, ir jis kely gardžiavosi jų skanumu.
Ak! – tikriausiai daug kas pamanytų – čia vis dėlto nemaža mistikos: na kaipgi jaunikaičiai nesuklysta ir suranda savo mielą?
Galėčiau pasakyt, kad Meilė vedė juos tik jai vienai težinomais takais. Tačiau galiu ir dar kai ką paaiškint: surast padėdavo ir žibintėlis, – indelis mažas su dagčiu, aliejun įmerktu, – tame indely subrūkšniuotos buvo padalos. Ir pagal jas kiekvienas nustatyt lengvai galėjo, kiek laiko dagtis degė. Tėkmės greitumą upėje taip pat visi žinojo. Tad užduotis iš tikro buvo paprasta, lengva išspręsti. O kaime rasti vaismedį, kurio jau buvo vaisių paragavęs, ar vedų jaunikaičiui gali būt sunku?
(…) Ir vieno tik dalyko tiksliai neįmanoma paaiškint. Kaip ir kodėl ji ir jisai, abu vos tik išvydę vienas antrą, ūmai pajusdavo esą įsimylėję? Ir meilė buvo jų nepaprastai karšta.
„Čia viskas paprasta, – pareikštų mūsų amžiaus filosofas, – tą jausmą jų svajonės ugdė prieš susitikimą“.
Tačiau išgirdęs tokį klausimą tiktai nusišypsotų anų laikų žiniuonis žilas: „Žaisminga buvo mūsų upė visados“.
Na žinoma, jei būtų panorėjęs, žiniuonis būtų ir galėjęs nupasakotų apeigų akimirką kiekvieną išnagrinėt kuo išsamiausiai ir parašyti didelį traktatą. Tačiau jokiam žiniuoniui nė į galvą būtų neatėję nagrinėti. Matai, mielasis, jie gyvenimo nenagrinėjo, jie jį kūrė.“ V. Megre „Giminės knyga“

Ingrida iš Šventasodžio

Nuotraukos autorius: Vytautas Daraškevičius