Prasidėjo pasiruošimas Žemės šventei. Šiais metais gavau pakvietimus į Sukinius ir į Braziukus. Smagu, kad Žemės šventė vyksta giminės sodybų gyvenvietėse. Gerai, kad yra kur žmonėms susirinkti, ypač dar neturintiems savų sklypų, pabūti gamtoje, drauge pasidžiaugti. Prisidedu prie Anastasijos ir Vladimiro pasvajojimo, kad ši šventė – Sodininko diena ir visos Žemės šventė – iš Rusijos plistų į kitas šalis, kad ją „pasigautų visas pasaulis“.
Štai kaip Anastasija sumodeliavo:
„ – Teatsibunda Rusija tą dieną auštant. Su šeimomis, draugais arba po vieną tegu ateina žmonės susitikti su Žeme ir kojomis basom ant jos teatsistoja. O turintys po sklypą žemės ir savo rankomis auginantys ten derlių, tegu sutinka pirmą saulės spindulį tarp savo augalų. Tepaliečia ranka po augalą kiekvienos rūšies. O kai Saulutė patekės, te uogų įvairiausių po vieną nuskina ir patys tesuvalgo. Ir te daugiau nevalgo nieko lig pat pietų. Tegu ligi pietų sau triūsia po sklypelį. Tegu apie gyvenimą kiekvienas mąsto, jo nešamus džiaugsmus, jo tikslą. Savo artimuosius tegu prisimena su meile, savo bičiulius. Tegu pamąsto ir apie augalą kiekvieną, jo paskirtį tegu nusako. Ir lig pietų kiekvienas teištaiko nors valandą pabūti vienumoj. Nors vieną valandėlę tegu stengias pasižiūrėti į save. O per pietus tegu susirenka kartu visa šeima. Ir tie, kurie kartu gyvena, ir tie, kurie atvyko tądien iš toli. Tebūna pietūs pataisyti tik iš to, ką Žemė tądien davė. Tegu kiekvienas padeda ant stalo, ko panorės širdis ir siela. Ir te meilingai kits kitam pažiūri į akis visi šeimos nariai. Ir tepalaimina jų stalą pats vyriausias ir pats jauniausias – jie abu drauge. Už stalo tegu skamba ramios šnekos, teskamba žodžiai tik geri apie kiekvieną, kuris yra šalia.
(…) – Tegu visi, į miestą grįždami, pintinėse iš savo žemės vežas vaisius prinokintus ir tuos pavaišina, kurie neturi vaisių. Te džiaugiasi visi! Matai? Ir tie, kur ima, džiaugias, ir tie, kur duoda. Ir šypsosi visi! Oi, mažas berniukėlis neša pomidorus, o duoti nebesuranda kam, jau žmonės apdalinti. Jis nusiminęs… Rado! Matai, pavaišino pomidoru jis moteriškę. Ir jam smagu, ir moteriškė šviečia, sujaudinta maloniai. O, kiek emocijų šviesių tą dieną! Jos daugelį ligų įveiks. Jos išvarys ir tąsias, kur mirtį pranašauja, ir tas, kurių jau metų metais nesisekė nusikratyti. Tegu ir neišgydomi ligoniai, ir žmonės, vos sunegalavę, ateis tą dieną pasitikti srauto žmonių, iš sodo plūstančių namo. Jų Meilės, Gėrio spinduliai, jų vaisiai atvežti išgydys sergančiuosius, įveiks jų negalias. Žiūrėk! Žiūrėk! Stotis. Žmonių upelis su spalvotomis pintinėmis. Matai, kiek sodininkų akyse ramybės ir gerumo, kaip jos šviečia!
(…) – Į Rusiją tą dieną svečių kad privažiuos! Visi, kurie mūs Žemei kaip Atlantai gimė. Jie grįš it sūnūs palaidūnai! Ir tegu Rusijoje būtinai tą dieną žmonės atsibunda auštant! Ir te per visą dieną laimės gaidą groja Visatos arfos stygos! Gitaromis tegroja bardai gatvėse ir kiemuose! Ir tas, kurį senatvė jau prie žemės lenkia, tegu tą dieną pasijus pačioj jaunystėj kaip prieš daugel, daugel metų…
– Ir aš, Anastasija, būsiu jaunas?
– Ir mudu, Vladimirai, būsime jauni, kaip būna žmonės pirmą kartą. Ir vaikams senukai laiškus parašys. Tą irgi padarys visi vaikai tėvams saviesiems. O mažutėliai, žengiantys tik pirmą žingsnį, teįžengia į pasaulį džiugų ir laimingą. Ir tą dieną vaikų tegu ničniekas nenuliūdins. Tegu suaugusieji elgsis su jais kaip sau lygiais.
Ir visų Dievai tenusileis į Žemę. Tądien visų žmonių Dievai teįsikūnys pavidalais kuo paprasčiausiais. Ir Dievas Visagalis bus laimingas. Tegu ir tu tą dieną jausi tikrą laimę! Nušvitusios žemelės jausi meilę!“
V. Megre „Skambantys kedrai“
Ingrida iš Šventasodžio
Nuotraukos: Pixabay, sathish_artisanz