Artėja Rasos. Štai kaip Anastasija pasakoja apie tai, nuo ko Rasos prasidėjo. Manyčiau galime tikrai pasidžiaugti, kad mūsų šalyje daugiausia liko išsaugota šių apeigų prasmė. Per amžius kiek pakitusi, papildyta pagal gyvenimo aplinkybes, ji veikia ir šiandien. Plukdomi vainikai, vaikinai juos traukia iš vandens ir visa šventė susijusi su savo puselės atpažinimu.
„Išoriškai panašią mes ir šiandien turim. Bet vien išoriškai. Racionalioji ir poetinė didi prasmė išblėso, ji buvo pakeista miglotu okultizmu.
Yra įvairiuose kraštuos ir šiandien šventė, susijusi su vandeniu: mergaitės ežere ar upėj ant vandens paviršiaus deda vainikus arba plaustelį suneria, pastato žibintėlį gražų arba žvakę ir, pastūmėjusios toliau nuo kranto, leidžia plaukt, prašydamos, kad ežeras ar upė duotų joms sėkmės. Tačiau, pasižiūrėk, iš kur ši šventė kilus, kokia racionali, kokia poetiška pirminė jos reikšmė.
Juk būdavo ir taip anuo metu, kad kokia nors viena mergelė arba dvi gimtajam kaime mylimo bernelio nesuranda. Ir netgi per šventes didžiąsias, kada sueidavo krūvon keli kaimai, nepasisekdavo surasti joms bernelio tokio, apie kurį galėtų pasakyt: „Štai mano išrinktasis!“ Ir ne todėl, kad per šventes nebūtų joms iš ko sau rinktis. Joms prieš akis berneliai stuomeningi, mąsliom akim tarytumei dievų vienaip arba kitaip per šventę sublizgėdavo. Tačiau mergelių širdyse vis vien nekilo Meilės. Mergelės laukė savo išsvajotojo, bet kur jis? Nė jos pačios nežinojo. Ir niekas, niekas ligi šiol paaiškinti negali, kodėl gi Meilė, ta jos energija tiek mįslingumo turi, šitiek laisvės rinktis?
Todėl prie upės eidavo mergelės tam paskirtą dieną ir įlankon nuleisdavo plaustelį, gėlių, žolynų pyne apipintą. Plaustelio vidury jos pastatydavo ąsotį nediduką su uogų gėrimu ar su vynu. Aplink ąsotį vaisių dar pridėdavo. O gėrimą mergelė privalėjo pagamint pati ir vaisių priraškyt iš medžių, kuriuos pati ji buvo pasodinusi tėvų sode. Dar ji padėt galėjo ant plaustelio šito raištį, supintą iš linų, ar kokį kitą daiktą, kurį pati padarius buvo. Galiausiai pastatydavo ant plausto žibintėlį.
Aplinkui laužą upės tos pakrantėj ratelio ėjo mergužėlės ir dainas dainavo apie nematytą dar, nežinomą bernelį. Paskui, paėmusios šakelę degančią iš laužo, uždegdavo plaustelio žibintėlį. Tada iš upės įlankos pastumdavo plaustelį ten, kur jį pastverdavo srovė ir nusinešdavo kažkur į tolį.
(…) Namo parbėgdavo mergelės tekinos ir, atsitolinusios nuo namiškių, su virpuliu širdy, susitikimo laukė. O auštant arba temstant, nesvarbu kada, ateidavo skirtasis. Tačiau kaip sužinodavo jisai, pas ką ir kur ateiti? Kas gi jam kelią rodė? Ar mistika padėdavo jiems susitikt, ar proto balsas? O gal žinojimas, prie ištakų kurio jausmais mokėjo vedai prisiliesti, – spręsk tu patsai.
Juk plaukė tie plausteliai mergužėlių, nešami tėkmės, tik per skirtas tai apeigai dienas, kurias visi žinojo kaimai, netgi tolimiausi.
Plausteliai plaukt galėjo dieną, dvi ar tris. Kiekvieną tokią dieną, net ir mėnesėtą naktį ant upės kranto vienumoj viltingoj jų laukė jaunikaičiai, dar lig tolei Meilės nepatyrę.
Štai vienas jų pamatė tolumoj žiburėlius, kuriuos artyn vis nešė upė. Iškart įšokęs upėn pasileido plaukt tų Meilės žiburėlių pasitikti. Liepsnojantį iš Meilės jaunikaičio kūną ne svilino, o gaiviai glostė tyras tekantis vanduo. Artėja žiburėliai, vis artėja, jau vis ryškėja ir plausteliai, – tasai gražus, anas gal dar gražesnis… O jaunikaitis turi išsirinkti vieną. Ir kažkodėl jis jaučia: jo pasirinktasis – pats gražiausias.
(…) Atsiplukdytąjį plaustelį jaunikaitis ant žemės štai pastato rūpestingai, įkvėpęs oro pūsteli ir užgesina žibintėlį, pabando, kokio skonio gėrimas, pasigardžiuoja, ir parskuba namo – kelionėn ruoštis. Ir visa, kas tik buvo ant plaustelio, pasiima į tą kelionę. Beeidamas skanauja vaisius, ir jam patinka jų gardumas. Netrukus jis prieina kaimą, iš kur paleistas buvo tas plaustelis, neapsirikdamas suranda sodą ir tą medį, nuo kurio mergužė vaisių jam nuskynė, ir jis kely gardžiavosi jų skanumu.
Ak! – tikriausiai daug kas pamanytų – čia vis dėlto nemaža mistikos: na kaipgi jaunikaičiai nesuklysta ir suranda savo mielą?
Galėčiau pasakyt, kad Meilė vedė juos tik jai vienai težinomais takais. Tačiau galiu ir dar kai ką paaiškint: surast padėdavo ir žibintėlis, – indelis mažas su dagčiu, aliejun įmerktu, – tame indely subrūkšniuotos buvo padalos. Ir pagal jas kiekvienas nustatyt lengvai galėjo, kiek laiko dagtis degė. Tėkmės greitumą upėje taip pat visi žinojo. Tad užduotis iš tikro buvo paprasta, lengva išspręsti. O kaime rasti vaismedį, kurio jau buvo vaisių paragavęs, ar vedų jaunikaičiui gali būt sunku?
(…) Ir vieno tik dalyko tiksliai neįmanoma paaiškint. Kaip ir kodėl ji ir jisai, abu vos tik išvydę vienas antrą, ūmai pajusdavo esą įsimylėję? Ir meilė buvo jų nepaprastai karšta.
„Čia viskas paprasta, – pareikštų mūsų amžiaus filosofas, – tą jausmą jų svajonės ugdė prieš susitikimą“.
Tačiau išgirdęs tokį klausimą tiktai nusišypsotų anų laikų žiniuonis žilas: „Žaisminga buvo mūsų upė visados“.
Na žinoma, jei būtų panorėjęs, žiniuonis būtų ir galėjęs nupasakotų apeigų akimirką kiekvieną išnagrinėt kuo išsamiausiai ir parašyti didelį traktatą. Tačiau jokiam žiniuoniui nė į galvą būtų neatėję nagrinėti. Matai, mielasis, jie gyvenimo nenagrinėjo, jie jį kūrė.“ V. Megre „Giminės knyga“
Ingrida iš Šventasodžio
Nuotraukos autorius: Vytautas Daraškevičius