– Kuo jauną moterį patraukė ūkininkavimas? Iš kur ta meilė gamtai?
– Kiek prisimenu, trauka žemdirbystei prasidėjo dar pradinėje mokykloje. Kartą, radusi gražų žolių kupstelį, jį išsikasiau ir nutariau auginti. Žinoma, paslapčia nuo mamos – kad neišravėtų. Pasisekė – prigijo, subujojo!
O gamta supo visada. Su tėvais teko gyventi įvairiuose kaimuose – jie dirbo kolūkiuose. Didžiąją dalį vaikystė praleidau prie Dusios ežero pas močiutę, unikalios gamtos apsupty.
Maudytis link ežero eidavau pro pelkę – dar dabar, regis, jaučiu tą karštą vasaros dieną garuojančios pelkės kvapą. Be to, aplinkui būdavo tiek augaliukų – gėlyčių, žolelių! Manau, kur augi, kuo gyveni, visa tai tarsi sugeri ir be to neįsivaizduoji savo gyvenimo – meilė gamtai gimė natūraliai.
Žinoma, buvo pertrauka, kai augalų mano gyvenime nebuvo – mokiausi, domėjausi žvejyba, dirbau su žūkle susijusį darbą. Bet dabar vėl grįžau prie ištakų.
– Kur teko studijuoti? Ar studijos buvo susijusios su dabartine veikla?
– Vilniaus Gedimino technikos universitete Statybos fakultete baigiau Nekilnojamo turto vertinimo vadybos studijas. Nedirbau nei vienos dienos pagal specialybę. Tiesa, įgytos žinios pravertė, kai Liepiškių kaime, šalia Ricielių, statėmės namą. Pati projektavau! Kiekvieną centimetrą apskaičiavau, ir viskas šauniai gavosi.
Esu įsitikinusi, kad aukštasis mokslas tikrai gyvenime praverčia, nes plečia akiratį, suteikia žinių, kurios visada reikalingos.
Iki šiol dirbau įvairiausius darbus, teko paragauti ir žurnalistės duonos, pavažinėjau po įvairius Lietuvos miestus. Susipažinusi su būsimu vyru išvykau padirbėti į Norvegiją, ten siūlėme įvairias savo paslaugas. Ir namų tvarkytoja teko padirbti – labai norėjau pamėginti, žinoti, ką tai reiškia. Pabandžiusi supratau, kad tai – ne man. Grįžau į Lietuvą.
Beje, jau seniai norėjau gyventi kaime. Tik reikėjo įkalbinėti ir savo vyrą, miestietį, gimusį ir užaugusį Šiauliuose.
– Dirbant, teko gerokai išmaišyti visą Lietuvą, tačiau apsigyventi nutarėte būtent Druskininkų krašte, įsikūrėte Liepiškiuose. Kodėl?
– Druskininkuose su tėvais apsigyvenau, būdama 13 metų. Man čia labai patiko. Tai unikalus miestas, viliojęs dar tada, kai Druskininkuose tik lankydavome gimines. Pavydėdavau, kad jie čia gyvena, o kai patys čionai atsikraustėme, buvau labai laiminga.
Dirbdama žvejybos srityje, apvažiavau visą Lietuvą, man niekur nebuvo taip gražu, kaip Druskininkuose. Traukė uogų ir grybų turtingi miškai. Be to, gyventi mažame miestelyje paprasčiau.
Vietoje, kurioje dabar stovi mūsų namas, buvo nepraeinami brūzgynai ir šabakštynai. Stovėjo suklypusi bakūžė ir tvartas. Bet tą, nors ir apleistą, erdvę pamačiusi, pajutau, kad man gera, čia aš tarsi namie. Beliko įkalbėti artimuosius. Pati tikrai supratau, kiek reikės įdėti darbo, bet neišsigandau – prie darbo esu pratusi, juk kaime augau! Mums visiems labai patiko mintis išvalyti sodybos teritorijoje esančius užakėjusius tvenkinius ir juos įžuvinti – abu su vyru mėgstame žvejoti.
Taigi lūšnynų nebeliko. Išlyginime teritoriją, iškirtome šabakštynus, senus pavojingus medžius, išvalėme ir sujungėme tvenkinius. Palikome kai kuriuos senus medžius – vyšnias, riešutmedžius – jie puošia teritoriją. Pastatėme namą. Erdvė tapo neatpažįstama. Čia gyvename jau penktus metus.
– Kada ir kodėl jūsų gyvenime atsirado natūralioji žemdirbystė?
– Norėjau širdžiai mielos veiklos ir dirbti pati sau. Žinoma, daug ką išbandžiau, kol atradau tai, ką darau dabar. Kiek save atsimenu, man visada patikdavo būti gamtoje. Norėjau ūkininkauti, tik nenorėjau savo idėjų užkrauti šeimai.
Bet kai ko nors labai nori, kai svajonės pradeda „spausti“ galvą, imi ir darai. Pradėjau skaičiuoti, kiek man reikia visko užauginti ir parduoti, kad galėčiau šiek tiek prisidurti prie turimų pajamų.
Pradėjusi domėtis ūkininkavimu ir paskaičiavusi, kiek uždirba ūkininkai – supratau– gyventi tikrai galima! Ir sąlygos ūkininkauti mūsų krašte, manau, tikrai geros.
Sukau galvą, ką galėčiau užauginti pati. Iš pradžių maniau, kad man užteks auginti braškes ir česnakus – ne bet kaip, o sveikai. Vis daugiau apie gamtinę žemdirbystę interneto platybėse prisiskaičiau. Neilgai trukus supratau, kad man jau neužtenka tik braškių ir česnakų – noriu sveikai auginamų augalų įvairovės. O ir kitiems norėjosi pasiūlyti įdomesnių sveikų daržovių.
Džiaugiausi, kad mano auginti česnakai iš karto tapo paklausūs. Dar auga, bet dauguma jau užsakyti – žmonės juos vertina ir perka. Žinoma, teks šiek tiek pasilikti ir sėklai.
Ateityje noriu gauti EKO ūkio sertifikatą, todėl ketinu pirkti sertifikuotas ekologiškas sėklas.
– Kuo ypatinga gamtinė žemdirbystė?
– Manau, kad tai yra ateities žemdirbystė. Jeigu žmonija norės išgyventi, turės prie jos grįžti. Vien dėl sveikatos.
Juk net ir ekologiškai auginant daržoves, jose vis tiek neužtenka naudingų medžiagų – Lietuvoje dirvos yra per daug nualintos, jose netgi iš viso nėra kai kurių mineralų.
Pasirodo, dirva turi būti biologiškai aktyvi, gyva. Kodėl vertinamos laukinės uogos? Todėl, kad auga natūralioje aplinkoje, gamta pati pasistengia jas pamaitinti. Taip reikia kurti ir savo daržus – žiūrėti į gamtą ir ją atkartoti. Pagrindinis gamtinės žemdirbystės principas – nenualinti dirvos. Negalima išnešti daugiau, nei įneši. Tada piktžolės tampa geržolėmis, jos lieka darže. Tik gerokai paūgėjusios, nuraunamos ir klojamos lysvėje. Ir visų nenurauname – jos „draugauja“ su augalais: saugo nuo saulės ir kenkėjų. Juk kai amarai neturi kuo maitintis, maitinasi mūsų daržovėmis… O juk jie mieliau rinktųsi, tarkime balandas, o ne kokį kopūstą. Aišku, yra išimčių, yra daržovių, kurios nemėgsta augti ten, kur viskas apklota. Tarkime, svogūnai.
Geržolės savo šaknimis gerai išpurena dirvą. Beje, vien išrautų žolių neužtenka, mes dar klojame ir kieme nupjautą veją. Dar naudoju šiaudus – juos perku ir kloju ežiose.
Kitam sezonui ruošiu vien gamtinės žemdirbystės daržą – jis bus 12 arų plote. Žinoma, palyginus su kitais ūkininkais, tai mažos apimtys, tačiau, kaip rankų darbui, manau, tikrai daug.
– Ar skiriasi tokiu būdų užaugintos daržovės nuo mums įprastai auginamų?
– Visi žino, kad žmogui reikia subalansuotos mitybos. Lygiai taip pat ir augalui. Jeigu nuravėsi visą lysvę, paliksi pliką dirvą, tai augalas negaus jam reikalingų maistinių medžiagų, net jei ir patręšime kokiomis cheminėmis trąšomis, kuriose bus tik keli cheminiai elementai. Jų neužteks visaverčiam augimui ir augalas skurs. O jam juk reikia visos Mendelejevo lentelės! Tų medžiagų nepaskirstyti geriau, nei sutverta pačios gamtos.
Pagal gamtinės žemdirbystės principus užaugintos daržovės būna didesnės, jų spalva sodresnė, manau, jos skanesnės.
Žinoma, aš pati šioje srityje dar tik eksperimentuoju, mokausi, tyrinėju, man viskas įdomu.
– Ar žmonės vertina sveikiau užaugintas salotas ir kitas daržoves? Kokia pačios patirtis, prekiaujant turguje?
– Man patinka, kai viskas gražu, tvarkinga, estetiškai pateikta. Aš pati į turgų nevažiuoju tarsi būčiau tiesiai iš daržo – man nepriimtinas toks ūkininkės įvaizdis. Bendraudama su žmonėmis, turiu tvarkingai ir estetiškai atrodyti. Susikūriau įdomesnę iškabą, visiems besidomintiems aiškinu, kaip užaugintos mano daržovės.
Džiaugiuosi, kad yra nemažai žmonių, kuriems įdomi gamtinė žemdirbystė.
Žinoma, ne visi, įprastai auginantys daržoves, supranta, kad tokie gražūs burokėliai gali užaugti be trąšų…
Pastebėjau ir kitą problemą – deja, ne visi turgaus prekiautojai sąžiningi, ne be reikalo žmonės jais nepasitiki.
Druskininkų turgavietėje, manau, galėtų būti atskiras skyrius, kuriame būtų galima nusipirkti tik pačių ūkininkų užaugintos produkcijos. Dabar gi yra tokių, kurie ir iš Lenkijos atvežtas daržoves ar vaisius pateikia kaip savo pačių užaugintas… Juk žmonės, pirkdami vietinius produktus, linkę mokėti brangiau – tai ar galima juos apgaudinėti? Ypač, kai matai, kad ekologiškų daržovių ar uogų savo kūdikiams ieško jaunos mamytės! Ir už tas pačias lenkiškas braškes kokiai moteriškei moka dvigubai brangiau, manydamos, kad perka ekologiškai augintas uogas…
Manau, reikia gerbti pirkėją ir sąžiningo ūkininko darbą.
Kai kurie pirkėjai, žinoma, priekaištauja, kad mano daržovės brangios. Tarkime, didesnė kopūsto galva kainuoja pusantro euro. Gal ir brangu, bet žiūrint su kuo lyginsi? Palyginkime su kavos puodeliu ar traškučių pakeliu, kurie kainuoja panašiai, tik ar galima lyginti jų maistinę naudą. Juk, pirkdamas kopūstą, gauni ne tik maistą, o kartu ir visą vitaminų bombą. Tai ar tada pusantro euro brangu?
Tie, kas supranta, net nesideri. Kai kurie perka mažiau, bet kokybiškų daržovių.
– Kiek laiko tenka praleisti ūkyje? Juk viską tenka nudirbti rankomis, be technikos…
– Daugiausia darbo pavasarį – tada plušu nuo aušros iki sutemos. Taip ūkininkaudama turiu atiduoti daug jėgų ir laiko. Kol neturiu jokios technikos, viską dirbu rankomis, ir viena. Teko, tiesa, talkininkų samdytis, ūkininkauju dviejuose ūkiuose, viena visko nespėju. Ateityje ketinu įsigyti technikos, kurią, manau, galima įsileisti į gamtinės žemdirbystės plotus, kad darbas pagreitėtų: žolę nupjauti, šiaudus ir šieną išvežioti, vagas suformuoti.
– Kokia gi yra Vaidos, kaip ūkininkės, didžiausia svajonė?
– Kasdien gimsta naujų idėjų. Svajoju sukurti tokį ūkį, kuriame būtų didelė augalų įvairovė. Man reikia tos įvairovės. Iki šiol jos pasigesdavau, nuėjusį į turgų – ten būna tik dažniausiai vartojamų daržovių: bulvės, morkos, agurkai, pomidorai, burokėliai, krapai… O kur visa kita? Kur visos prieskoninės žolės, įdomios daržovės, įvairiausios uogos? Neradusi jų nusipirkti, sumaniau auginti pati. O jei gali auginti sau, tai gali ir kitiems užauginti.
Man įdomu eksperimentuoti, pirkti sėklas ir stebėti, kas užaugs. Smagu, kad atsiranda vis daugiau bendraminčių, noriu, kad jų būtų vis daugiau.
Veiklą, kuri man artima, jau radau. Darbo srity man ramu ir gera. Tai suteikia daug laimės.
Laima Rekevičienė