Kur kurti savo giminės sodybą?

Bene pirmosios kilusios mintys buvo kurti Giminės sodybą vienkiemyje. Ir susimąstau dabar – kodėl? Juk Anastasija savo sukurtame vaizdinyje (kuris man toks brangus yra) įvardija Giminės sodybą kaip vieną iš dalelių Giminės sodybų gyvenvietėje, kaip kad akelė viena medaus koryje, bendrame darinyje – viena ji tarsi pražuvus yra. Matyt, tuo metu mes buvome per daug uždari, todėl pavargę nuo žmonių, o ir pavargę nuo gyvenimo miesto šurmulyje, tad, rodėsi, kai būsi vienas visiškai, gal jau tuomet pailsėsi pagaliau… Dabar tik suprantu, kokia tai iliuzija susikurta, juk, kaip sakoma, nuo savęs nepabėgsi, o yra dar ir kiti aspektai ir dauguma jų susiveda į bendruomenę.
Tad kitas etapas buvo – domėjimasis, kokios Giminės sodybų gyvenvietės esti sukurtos Lietuvoje, kur jos ir kaip viskas vyksta jose.
Galiausiai atsidūrėme Krunuose. Pamenu, vaikščiojom pirmą kartą, žiūrinėjome sklypus ir… jausmas buvo ne kažką… na nepatiko ta vieta – dabar jau galiu pripažint sau tą, tačiau ten buvo kai kas stipriau, svarbiau. Tai gyvenvietės sklandęs vaizdinys. Po sklypus mus vedžiojo, aprodydama kiekvieną jų, Krunų įkūrėja Ingrida ir vaikščiojant mums pasakojo tą vaizdinį – apie bendruomenės sodybą, apie mokyklą būsimą joje, apie bendras veiklas, – sunku tai perteikti keliais žodžiais, o ir sunku jausmą į žodžius įvilkt. Būtent šis vaizdinys buvo tai, kas patraukė savęsp link, o pati vieta, kraštovaizdis tasai – nuspręsta buvo, prisipratinsim prie to. Taip pratinomės beveik metus…
Sužinojus, kad Ingrida išeina iš Krunų, kilo sumaištis tokia, chaosas tiesiog. Per tą laiką juk supratome, kad vaizdinys tasai palaikomas, nešamas, galima sakyt, Ingridos tiktai. Tad ką čia veikt, jeigu vaizdinio nebėr jau čia?!.
Ir nusprendėme nepasilikti čia.
Juk ir nesinorėjo tiesiog kaimynų, svarbu man buvo kaimynai bendraminčiai, kuriantys Giminės sodybas, palaikantys Anastasijos vaizdinį ir savais veiksmais įgyvendinantys jį.
O štai, kai atradome Šventasodžiui žemes… Kai pirmą kartą važiuojant apžiūrėti jas (buvo gruodžio mėnuo, purškė lietus, diena apniukusi, niūri), mes patekome tarsi į pasakų pasaulį… Ir pirmą žingsnį, ant žemės pastatyta, dukrytė žengus pasakė – čia… Tas jausmas – savas, gera ir jauku ir nesvarbu net, kad ir permirkę kiaurai, svarbu, kad tik pamatyti kuo daugiau, kuo daugiau kampelių suspėt apeiti iki sutemų.
Ir čia jau supratau aš Anastasijos ištartus žodžius… Tik vietoje tokioj galėsi kurti iš visos širdies, su meile iš tiesų.
Mes rinkomės tiesiog žemės sklypą. Gal todėl, kad kūrybą savą norėjosi pradėti tiesiog baltam lape. Galbūt, kad visų pirma galėtumėm su sklypu susipažint, susidraugauti su gamta, ją labiau pažint – nepulti į statybas taip iš kart (čia mums padėjo dar ir tai, kad dokumentus pirmiausiai reikėjo susitvarkyt). Norėjosi savą Giminės sodybą patiems susiplanuot, kur ką statyti, kaip ir kokio statyt, kur sodas bus, kur kūdrą kast, matyt, tiesiog paprasčiausiai norėjosi kūrybos, kurios taip troško širdis po tiek laiko, gyvenus lyg užsimūrijus negyvam rūsy…
Juk prisiminus, kaip gera matyti vyrą, pagautą įkvėpimo, planuojantį savai šeimai namus, kaip nuostabu, kai atsiranda tas bendrumas, bendri tikslai… Kūryba prasiveržia, kas esti mūsų prigimtis.
O ir Šventasodyje, taip kaip svajota, auga pušynas nuostabus ir upelis teka visai šalia Giminės sodybos mūs :).