Tėvų namai
Balta dulkanti juosta nelygiais kalneliais lig Skuodo kilsnota
Ties Nevočių Maro kapeliais vaivorykštės kaspinu linko
Ant aukšto prie lango, jaunystės sapnams jau nunokus,
Gyvenimo siūlą jau tempėm ir kandom dantim šeimininko
Į pietų saulėtąją pusę, į taką per užgalius daržo sumintus
Ta juosta apdaigstyta medžiais, namais apręsta skrupulingai,
Šakojasi tyliai kampuoto šešėlio kirstais labirintais,
Užumiesty alma per akmenį brendančių upių nutįsusiais vingiais
Kiemo žolelėj bambliai ritinėjos kačiukais. Sūpynės
Po obels senosios šaka pakabintos vis pustomos atgaišo vėjo
Prie namo jazminas sukriošęs šakas raizgalynėm supynęs,
Ir lietūs per klevo šakas, nuo šiaudu apklotojo stogo varvėjęs
Troba su įsprogusiu lango stiklu jau krypo grėsmingai į šoną,
Daiktus suskirstėm krūvelėm, ant pečiaus virvės sušlapusius korėm
Gyvenimo prasmę ir valgį, ir graudžiai kentėtą svajonę
Mes lipdėm kaip bičių jau seną tranų ir vaikų nutupėtąjį korį
Lig stalo išaugti reikėjo, dar akys žemiau už palangę
Ilgiau pasėdėjus jau galvos mieguistos į naktį ant kaklo nulinksta
Ir raganos geros sapnų palytėtos niūniuoti nevengė
Kol rytas apglėbdavo dieną įkyrią, o kartais ir linksmą
Kelelis iš miesto namo mėnulio geltom įstrižai sukapotas
Užpiltas gyvybės, pavasario žiedu pakvipusio skambančio lauko
Per Žydų ganyklas lingavo skambėjo vestuvinėm puotom,
Viržyne nutūpusio paukščio lizdais apipintos ir kaimiškai jaukios
Mokyklos takai tarsi medis, kur ropštis reikėdavo sunkiai
Klasiokų veidai įsirėžę į viso gyvenimo lamdytą baltąją drobę
Paeina, nueina, sugrįžta, žiemų užpustyti pablunka,
Bet šviečia ant žydinčio sodo miražais tą laiką apgobę
Ilgai aš svajojau mamai gražiausių eilių ir dainų parašyti,
O jos tik liepsnodamos gruzdino, alpdamos krito ir skraidė,
Bet žodžiai manojoj dainoj nesutilpo ir popieriaus lapas įplyšęs
Niekingai, beprasmiai margavo į virvę sumaizgiotom raidėm
Namai be mamos, kaip žmogus be savojo Angelo sargo
Nebūna, nešildo, nors nuodėmių krūvą didžiausią sukrovęs turėtum
Tos rankos taip sunkiai mus vedė į laimę per juodąjį vargą
Kad upės ir girios žemaičių kaip burtai grožiu amžinai užkerėtų
Ak, Mama mieloji, man ašara šykščiai ant skruosto šiandieną ištryško,
Kai šias eilutes aš rašau nevilty tavo šviesųjį veidą atminęs
Jis šventas ir mielas kaip sūrinto vandenio priimtas krikštas,
Kaip kloniai prie upės, pavasario sodais baltuojanti mano gimtinė
Šventės Vainikų beržo šakelės į durų staktas atsirėmusios žvalgės
Kiemelis iššluotas ir gelsvojo smėlio dulkelėm nuo kelio apsėtas
Tėvas pavargęs iš lentpjūvės grįžo, padėjo ant stalo savaitinę algą,
Šeimyna nuo upės švariai nusiplovus pareina per naktį ilsėtis
Rytmečio saulė pakilus švytravo ir tiško riedančių dviračių ratuos
Būriais virbališkiai – ir mergės, ir vaikiai – skubėjo bažnyčion
Jie buvo rankoves spalvoto drabužio gražiai lig alkūnių atraitę,
Mergaitės į susuktą kasą įaudusios rūtos šakelę kaip nytį
Ir tolimas vaizdas kampelio mažyčio tuoj keičias į kitą
Tėvo rankos, ak rankos, žemelės spalvų prisigėrusios, pilkos
Palikęs gerumas ir lūžio skaudumas skambėjo tą varganą rytą
Prie lydimo karsto giedotinio žodžio ramybe užpiltas
Dabar, išlydėjus jau ilgą pasaulį iš žemės šviesios karalijos,
Suskaičiavus ant pirštų kelius ir takus išardytus, iš naujo sudėtus
Ir viską iš laimės ir vargo dienų skrupulingai ranka padalijus,
Nė vienas neliko be žemės lopelio vaikystėj tėvų pažadėtos
Išsinešiau eidamas kvapą namų ir numestą kryžkelėj tylintį Kristų
Laikau juos padėjęs prie knygų lentynoj. Juk žmogui prireikia
Kiekvieną žingsnelį apmesti, atausti, pakilti ir kristi
Ir netektis savo suvokti, ir linkstantį kelią prasmingai įveikti
Edvardo kūryba
Moderator: Visi tvarkytojai
-
- Posts: 590
- Joined: Tue 02 04, 2003, 20:30
- Location: Vilnius
Ir kasgi galėjo į mūsų tautos raštą
Įmesti nežymų liūdesio krislą
Ir visą statinę medaus jis ligšiol dar dažnokai apkartina
Ir dainos kaip dainos, bet liūdesio kupinos
Ir atveria širdį bet paskui paskandina
O mūsų gyvenimą Saulė tegul pakylėja
Ir varganą kūnišką savęs ir pasaulio vokimą
Tegul spinduliais apipins
Kad regėtų kiekvienas lengvai
Kad klausytų kiekvienas meiliai
Kad priglaustų švelniai šventą savo gyvenimą
Prie širdies ir dėkojime šviesą vien kurtų ir gėrį
Įmesti nežymų liūdesio krislą
Ir visą statinę medaus jis ligšiol dar dažnokai apkartina
Ir dainos kaip dainos, bet liūdesio kupinos
Ir atveria širdį bet paskui paskandina
O mūsų gyvenimą Saulė tegul pakylėja
Ir varganą kūnišką savęs ir pasaulio vokimą
Tegul spinduliais apipins
Kad regėtų kiekvienas lengvai
Kad klausytų kiekvienas meiliai
Kad priglaustų švelniai šventą savo gyvenimą
Prie širdies ir dėkojime šviesą vien kurtų ir gėrį
-
- Posts: 291
- Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
- Location: Vilnius
- Contact:
Eilėraštis
Mano kraštas
Vis siurbias per akis man, tarsi vanduo iš krano
Ir aš plaukiu pagriebtas Jos kontūrų mielų
Man Skuodas tyvuliuoja lyg skambantis sopranas
Kurio atsiklausyti tiek laiko negaliu
O Mosėdis ant juostos prie Skuodo prikabintas
Čiurliais upelių kryžiai, miškai sparnais gandrų
Ir po skliautais tyraisiais ir po krūmokšnių bintais
Man būna baisiai linksma ir velniškai graudu
Ak Bartuva, kaip švelniai ji kūną glamonėjo
Lyg šiandien vėsią srovę abiem delnais plaku
Ten per birželio pievą minti takai manieji,
Ten beržas dangų laistė melsvu dienos laku
Paklydusiais kalneliais, versmėm vėsių šaltinių
Ta žemė stebi saulę ir mėnesio delčias
Kiek daug čia paklydimų, dejonių atkeltinių
Ir kiek žmonių kryžiuota už svetimas kančias
Už Erslos tyli kloniai, miškus krūmokšniais gaubia,
Apuolės supiltinio šlaitų stogai žali
Senovėj atėjūnams jis kėlė gūdų siaubą
Žemaičiai kardus kalė tvirtoj, aukštoj pily
Mongolų ordos ritos per Rusijos platybes
Baisiausiais sugriovimais ir žemėm prarastom
Tik Žemaitijos vyrai su orda susikibę
Sustabdė hunų bangą ties Minijos brastom
O jei giliau į žemę žiūrėsi susikaupęs
Ir vėl pakelsi kardus iš piltinių kapų
Pagonys Karaliaučiaus prie sienos susiklaupę
Ateiti tavęs prašo tiesos taku trapiu
Ir žemės kloduos guli ne molis ir ne klintys
Ir ne Akmenės dūmais šis kraštas išdidus
Tai mūsų pėdos tyliai per amžius čia įmintos
Išsaugosim jas ainiams, kaip ir garsius vardus
Ir vėl grįžtu į savo mažytę žemės pėdą
Pro Salantus, Erlėnus ir Platelių laukus
Kur ežerai ištiškę senovės giesmes gieda
Ir pasupa legendom vos gimusius vaikus
Ir Baltija šį kraštą bučiuoja dieną naktį
Nuglosto jos smiltynus gintarine ranka
Ir savo sielos ploty sunku man išsitekti
Nes jūra ši didinga, o ji tokia menka
Virš debesų pakilęs erelio mostais skrisčiau
Apglėbęs Žemaitiją visiems visiems laikams
Globot ją atidavę šventajam Romos Kristui
Apginti ją palikę savos genties vaikams
Vis siurbias per akis man, tarsi vanduo iš krano
Ir aš plaukiu pagriebtas Jos kontūrų mielų
Man Skuodas tyvuliuoja lyg skambantis sopranas
Kurio atsiklausyti tiek laiko negaliu
O Mosėdis ant juostos prie Skuodo prikabintas
Čiurliais upelių kryžiai, miškai sparnais gandrų
Ir po skliautais tyraisiais ir po krūmokšnių bintais
Man būna baisiai linksma ir velniškai graudu
Ak Bartuva, kaip švelniai ji kūną glamonėjo
Lyg šiandien vėsią srovę abiem delnais plaku
Ten per birželio pievą minti takai manieji,
Ten beržas dangų laistė melsvu dienos laku
Paklydusiais kalneliais, versmėm vėsių šaltinių
Ta žemė stebi saulę ir mėnesio delčias
Kiek daug čia paklydimų, dejonių atkeltinių
Ir kiek žmonių kryžiuota už svetimas kančias
Už Erslos tyli kloniai, miškus krūmokšniais gaubia,
Apuolės supiltinio šlaitų stogai žali
Senovėj atėjūnams jis kėlė gūdų siaubą
Žemaičiai kardus kalė tvirtoj, aukštoj pily
Mongolų ordos ritos per Rusijos platybes
Baisiausiais sugriovimais ir žemėm prarastom
Tik Žemaitijos vyrai su orda susikibę
Sustabdė hunų bangą ties Minijos brastom
O jei giliau į žemę žiūrėsi susikaupęs
Ir vėl pakelsi kardus iš piltinių kapų
Pagonys Karaliaučiaus prie sienos susiklaupę
Ateiti tavęs prašo tiesos taku trapiu
Ir žemės kloduos guli ne molis ir ne klintys
Ir ne Akmenės dūmais šis kraštas išdidus
Tai mūsų pėdos tyliai per amžius čia įmintos
Išsaugosim jas ainiams, kaip ir garsius vardus
Ir vėl grįžtu į savo mažytę žemės pėdą
Pro Salantus, Erlėnus ir Platelių laukus
Kur ežerai ištiškę senovės giesmes gieda
Ir pasupa legendom vos gimusius vaikus
Ir Baltija šį kraštą bučiuoja dieną naktį
Nuglosto jos smiltynus gintarine ranka
Ir savo sielos ploty sunku man išsitekti
Nes jūra ši didinga, o ji tokia menka
Virš debesų pakilęs erelio mostais skrisčiau
Apglėbęs Žemaitiją visiems visiems laikams
Globot ją atidavę šventajam Romos Kristui
Apginti ją palikę savos genties vaikams
-
- Posts: 291
- Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
- Location: Vilnius
- Contact:
-
- Posts: 291
- Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
- Location: Vilnius
- Contact:
Nušiurintas Ylakių pakapės peizažas
Tirštuma žalioji pribadyta raudonų stogų,
Kalneliai laiptuoti miškelių rėvelėm pražydę,
Jau skambina kregždės stulpų ištemptąsias stygas,
Kaip liūdną melodiją tolimam rudenio žygiui
Žolynai įtraukia ir išpučia rudą geltonį
Ir žiedą vėlyvą bekvapės ramunės laukų
Tolį užpylė karvidžių beprasmis betonas,
Į dangų įsismeigė stulpai griuvėsių klaikių
Net žaliosios stirtos kalnelių negali uždengti
Tos kaukolės namo keturkampių lango skylių
Tik srutų duobės putoje gargaliuojantis dangtis
Kaip laivas į ateitį šviesią – be jokių kelių
Išsišiepė vingis dulkėto kelelio ir šypso
Sukando ir šlemščia žolyną nuo kalno pradžios,
O džiūstančio ąžuolo šakos, kaip mirštantis kipšas,
Po debesį juodas rankas suraizgytas ilgai dar vedžios
Ir tolių tolybė miškeliais krutėdama lenkias,
Kaip vėjas ir saulė prie juodulio žemės plačios,
Ir veidas kryžiuotų kapinių iš gėdos nublanko,
Tik ietys karžygių – iš žemės, iš pat apačios
Tirštuma žalioji pribadyta raudonų stogų,
Kalneliai laiptuoti miškelių rėvelėm pražydę,
Jau skambina kregždės stulpų ištemptąsias stygas,
Kaip liūdną melodiją tolimam rudenio žygiui
Žolynai įtraukia ir išpučia rudą geltonį
Ir žiedą vėlyvą bekvapės ramunės laukų
Tolį užpylė karvidžių beprasmis betonas,
Į dangų įsismeigė stulpai griuvėsių klaikių
Net žaliosios stirtos kalnelių negali uždengti
Tos kaukolės namo keturkampių lango skylių
Tik srutų duobės putoje gargaliuojantis dangtis
Kaip laivas į ateitį šviesią – be jokių kelių
Išsišiepė vingis dulkėto kelelio ir šypso
Sukando ir šlemščia žolyną nuo kalno pradžios,
O džiūstančio ąžuolo šakos, kaip mirštantis kipšas,
Po debesį juodas rankas suraizgytas ilgai dar vedžios
Ir tolių tolybė miškeliais krutėdama lenkias,
Kaip vėjas ir saulė prie juodulio žemės plačios,
Ir veidas kryžiuotų kapinių iš gėdos nublanko,
Tik ietys karžygių – iš žemės, iš pat apačios
-
- Posts: 291
- Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
- Location: Vilnius
- Contact:
eilėraštis
Vasaros sapnas
Sijonas debesio pilko
Geltonai nukaito ir gęsta –
Tai jį mergina apsivilko
Ir viską lig žemės užsagstė
Iš medžio smailių viršūnių
Vėjas tamsų voratinklį pina
Iš juoduliu mingančio kūno
Išeina luoši piligrimai
Jie rankų mostais vis blaško
Žėrintį kupolo ruožą
O laužas prie upės vis traška,
Ir žvanginas žiogiškais bruožais
Į rašalą vakaro pilką
A– ūūū iš kažkur įburkuoja
Ant pirštų susivelia šilkas
Ir šiltos vasarvidžio kojos
Sijonas debesio pilko
Geltonai nukaito ir gęsta –
Tai jį mergina apsivilko
Ir viską lig žemės užsagstė
Iš medžio smailių viršūnių
Vėjas tamsų voratinklį pina
Iš juoduliu mingančio kūno
Išeina luoši piligrimai
Jie rankų mostais vis blaško
Žėrintį kupolo ruožą
O laužas prie upės vis traška,
Ir žvanginas žiogiškais bruožais
Į rašalą vakaro pilką
A– ūūū iš kažkur įburkuoja
Ant pirštų susivelia šilkas
Ir šiltos vasarvidžio kojos
-
- Posts: 291
- Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
- Location: Vilnius
- Contact:
Eilėraštis
Prie lango
Per lango stiklą graibosi žvaigždėta
Nakties ranka ir pilkesį nuskynus
Šaltuko kaukę vakar pažadėtą
Į trobą velka per žiemos pusnynus
Apgirtę lyg bedaliai nelaimingi
Krypuoja, blaškos, šluostosi ir staugia,
Ir supa valsą dvilinkai sulinkęs
Baltų rankovių sumiškėjęs laukas
Iš pažemės slydžių duobučių šilko
Lizdus pailgus susuka, vynioja
Susmenga baltaakės sruogos ilgos
Į pavartės sušalusią guboją
Nurūko baltu dūmu molio siena
Užlipo, išsitraiškė muilo putom
Trumpam pratrūkus gruodžio mėnesiena
Ant kiemo virpa baikščiai atsitūpus
Per lango stiklą graibosi žvaigždėta
Nakties ranka ir pilkesį nuskynus
Šaltuko kaukę vakar pažadėtą
Į trobą velka per žiemos pusnynus
Apgirtę lyg bedaliai nelaimingi
Krypuoja, blaškos, šluostosi ir staugia,
Ir supa valsą dvilinkai sulinkęs
Baltų rankovių sumiškėjęs laukas
Iš pažemės slydžių duobučių šilko
Lizdus pailgus susuka, vynioja
Susmenga baltaakės sruogos ilgos
Į pavartės sušalusią guboją
Nurūko baltu dūmu molio siena
Užlipo, išsitraiškė muilo putom
Trumpam pratrūkus gruodžio mėnesiena
Ant kiemo virpa baikščiai atsitūpus
-
- Posts: 291
- Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
- Location: Vilnius
- Contact:
eilėraštis
Ruduo su bulvėmis
Garbanoti makaronai pasidraikę,
Geltonumo iš kiaušinio trynio varva,
Šiaudo gelsvis iškoptojo kraiko,
Jį sumynė šėmargoji mūsų karvė
Tų gėrybių ant šakelių beržo gausiai,
Žmonės apsirengę rudenį vaidina
Aš prie lango vienas geltoniu džiaugiausi
Imdamas ir vėl sukišdamas kuprinėn
Lupenos nuo bulvės krenta į šiukšlyną,
Mama per visas šventes bažnyčion skuba,
Tėvas sugalvojo prasikepti blynų,
Man kur kas lengviau išvirti būtų sriubą...
O pro lango stiklą varvina ant bulvės
Rudeninį kvapą nukastosios dirvos
Ir šiaudai geltoni kasmetinės kūlės
Nuo šakų berželio į mane vis kirba
Jau baigiau – į rėčką vandenio įpyliau
Ploviau ir nuploviau gurgždesį į bliūdą
O į mano akį susirinkę tyliai
Sutūpė varnėnai, čiulda giesmę liūdną
Dureles pravėręs sukrapštau vėl ugnį
Liežuviu nuplaunu nuo nagų svilėsį
Ir į sapną beržo – geltonumą drungną –
Kol iškepsiu ilgą valandą žiūrėsiu
Garbanoti makaronai pasidraikę,
Geltonumo iš kiaušinio trynio varva,
Šiaudo gelsvis iškoptojo kraiko,
Jį sumynė šėmargoji mūsų karvė
Tų gėrybių ant šakelių beržo gausiai,
Žmonės apsirengę rudenį vaidina
Aš prie lango vienas geltoniu džiaugiausi
Imdamas ir vėl sukišdamas kuprinėn
Lupenos nuo bulvės krenta į šiukšlyną,
Mama per visas šventes bažnyčion skuba,
Tėvas sugalvojo prasikepti blynų,
Man kur kas lengviau išvirti būtų sriubą...
O pro lango stiklą varvina ant bulvės
Rudeninį kvapą nukastosios dirvos
Ir šiaudai geltoni kasmetinės kūlės
Nuo šakų berželio į mane vis kirba
Jau baigiau – į rėčką vandenio įpyliau
Ploviau ir nuploviau gurgždesį į bliūdą
O į mano akį susirinkę tyliai
Sutūpė varnėnai, čiulda giesmę liūdną
Dureles pravėręs sukrapštau vėl ugnį
Liežuviu nuplaunu nuo nagų svilėsį
Ir į sapną beržo – geltonumą drungną –
Kol iškepsiu ilgą valandą žiūrėsiu
-
- Posts: 61
- Joined: Sat 01 13, 2007, 12:24
Re: Dar
Ypač šis man labai labai...Edvardas wrote:* * *
Kokia šilta
Medinio namo siena,
Čia daug žmonių
Tylėdami paseno
Ranka gera
Čia glostė ir gaivino
Ne tik vaikus,
Neprietelius, kaimynus
Upelis tas
Gerumo nematyto
Jis teka čia
Per sausrą ir per lietų
Seni namai
Bičių koriais pakvipę
Išsaugo mums
Ir mirtį, ir gyvybę...
* * *
Kieme juodam
Ir debesy baltam
Atiduotam,
O gal ir pamestam
Pavasaris
Pavaikščiojo žaliai
Sulygino
Suderino žaviai
Visas spalvas
Ir žemės ir dangaus
Dėl gimstančio
Ir mirštančio žmogaus...
Mielas Edvardai,
kaip smagu tave čia rasti.
Visada buvau tavo eilių fanė.
Man kaip ir "vėl pasikeičiau" forumiečiui-moderatoriui patinka ne apie karstus ir liūdesį.
Ačiū, kad esi, kad būsi.
-
- Posts: 291
- Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
- Location: Vilnius
- Contact:
Liūdnas eilėraštis
Sesulės atminimui
Parsivežėm skolintu arkliu iš pat ligoninės kiemo;
Tėvas kaimynui pernai vežė mėšlus ir jį buvo uždirbęs.
Aš dešimtmetis su broliu nuėjom vadeles pasiėmę –
Pakinkėm, įsidėjom žolės, susėdom, pasiėmėm virbą,
Lauku provėžuotu pasukom į vieškelio juostą žvyruotą.
Didu ir baugu – kelio toliai vingiuoti kuprom pasinarstę,
Arklio eiklesnio smarkiai pakalniui lekiant bijojom be proto,
Bet man, vyresniajam, reikėjo vis rodyti savąją narsą.
Sunkiu ratlankio metalu suspaustas žvyras gailiai vis cypė,
Dunksėjo ir purtėsi ratai mediniai be krašto, be galo,
Plaukė pro šalį namai, pašventinti kryžiai, puošnios koplyčios,
Gurgėjo po tiltais srauniųjų upelių dainingas vokalas.
Toli pasimatė dvibokštė bažnyčia raudona į dangų,
Apsidžiaugė broliai ir garsiai linksmybė balseliuos suskambo;
Važiavo važiavo, o bokštai kalneliais, miškais užsidengę
Nė kiek neartėjo, tik švietė ir tempė į tolumą klampią.
Vis tiek nujudėjo ir buvo be galo laimingi ir drąsūs,
Mama juos išvydus pro langą, džiaugsmingai ir jaukiai šypsojos;
Nubėgo tų dėdžių baltaisiais chalatais greičiau susirasti
Ir nešina glėby mažytę mergaitę prie ratų sustojo.
Padarė žolėj tarsi lizdą pailgą ir dailiai paguldė,
Vadeles paėmus, vingį nemažą kieme lėtai apsukus,
Važio gurbely baltavo mūsų mažoji sesė kaip gulbė,
Ir saulė nedrąsiai švytėjo pro purų mėlynės peruką.
Mes nebuvom perdaug laimingi ir nešaukė niekas iš džiaugsmo,
Tyliausiai sėdėjom ir naršėm kiekvienas po savo pašiūrę –
Kaip būsim, gyvensim, kaip valgę – nevalgę šeimynoj beaugsim,
Tarp karo pašvaisčių ir dūmų duobėj gilioje atsidūrę.
Važiavom, o ratai vis cypė ir gailiai į akmenį mušės;
Ir kelias apkarto, ir sesė gurbely gailingai pravirko,
Ir man pasirodė, kad supa sesulę Maironio motušė,
O mes keliuose pasiklydę sugrįšim į degančią pirkią.
Krikštynos sutapo su laikrašty skelbiamais karo pavojais.
Palikę namus ir žydus besiblaškančius miesto aikštyne,
Tą dieną į tolimą kaimą išėjom pabėgėlių kojom,
Iš skausmo ir širdys, ir rankos kaip muštinės žaizdos sutino.
Ten gyvulius ganėm, o mama kas mielą mieliausią rytelį
Vis bėgo į miesto daboklę ir nešdavo tėvui pavilgos;
Palikus mažylę svetingų namų geradėjai ant kelių –
Savaitės ir dienos laukimo kaip metai ištįso, prailgo.
Kemsynuose veisės gyvatės ir paukščiai sparnuoti čiulbėjo,
Berželiai baltavo ir lapais plasnodami skraidė po šilą,
O širdį, lyg būtų pavergęs baisus ir nuožmus Košubėjus,
Skandindavo ašaros graudžios takus ir laukus apipylę.
Mažoji sesulė laikų tų suprast nei pajust negalėjo,
Tik virkavo lopšy, ant parištos palubėj kartės lingavos,
Ir skrido pasaulis tam kaime, kaip sakė žymus Galilėjus,
Erdvėj neaprėpiamoj sukdamas žemę kaip nukirstą galvą.
Ir kraujas lašėjo, o tarpais upeliais sroveno ir džiūvo,
Tik mes tarp šilų ir beržynų jo kvapo salsvoko neuodėm.
Mama tėvui išmeldė laisvę pasmailinus lankstų liežuvį,
Už ją atidavus skriaudėjui net lovą su kraičio paklodėm.
Sugrįžo tėvas. Mes suėję būrelin garbingai nusprendėm –
Dievas išklausė, kaimo koplyčioj visą gegužį giedojom
Ir meldėm, kad karo įaitrintas kruvinas liūdesio randas
Užgytų be skausmo, išnyktų kaip sapnas ir rastųsi rojus.
Bet rojaus nebuvo. Žali ir raudoni per miestą risnojo
Ir šaudė, ir vogė, ir valgyti ko neturėjo sulysę
Palikę likimo valtelėj beskęstantį vienišą Nojų,
Žemę atėmę, rausti nagais palikę sodybinę lysvę.
Ir augo sesulė plonytė kaip žydrojo ežero nendrė,
Ir vaikiškom rankom palietus žinojo kas vertas – nevertas;
Neėjo į būrį, kur šlovino uždarbį vergišką, bendrą –
Išmoko siuvėjos lankstumo – nukirpti, susiūti, prinerti
Ir vilko per amžių apėjusį dulkėm kasdienį vežimą,
Ir karvę, ir kiaulę, ir šeimą ranka patapšnodama švelniai.
Ničniekas kantrybės taurės išgertos atgalios negražino –
Takelis gyvatėm surizgęs brūzgynais į sielvartų kalną.
Kaip kempinė vandenį gėrė jėgas kur dar buvo palikę
Darbais ir rūpesniais žolynai, daržai ir namai aprašyti,
Kol tvarte melžtuvę numetus iš skausmo nusvirus sukliko –
Gyvenimo sienos nuvirto, kaip vaškas sutirpstantis ryžtas.
Paskui tarp miglų ritinėjos darbai it nesuverptos gijos,
Ir laukas gerai pamėšluotas pavasario rytmečiu dvelkė,
Ir įprasto žingsnio atgulus širdis begaliniai ilgėjos,
Bet buvo kietai užsišovus gyvenimo gundančio velkė.
Taip seserį savo parvežęs iš miesto su skolintu arkliu
Dabar gėlėmis padabintą ir tylią į kapą lydėjau...
Ir slenka spalvota gyvenimo drobė, akis kai užmerkiu,
Ir sesės mirtis širdyje skausmo durklu kas dieną ledėja.
Parsivežėm skolintu arkliu iš pat ligoninės kiemo;
Tėvas kaimynui pernai vežė mėšlus ir jį buvo uždirbęs.
Aš dešimtmetis su broliu nuėjom vadeles pasiėmę –
Pakinkėm, įsidėjom žolės, susėdom, pasiėmėm virbą,
Lauku provėžuotu pasukom į vieškelio juostą žvyruotą.
Didu ir baugu – kelio toliai vingiuoti kuprom pasinarstę,
Arklio eiklesnio smarkiai pakalniui lekiant bijojom be proto,
Bet man, vyresniajam, reikėjo vis rodyti savąją narsą.
Sunkiu ratlankio metalu suspaustas žvyras gailiai vis cypė,
Dunksėjo ir purtėsi ratai mediniai be krašto, be galo,
Plaukė pro šalį namai, pašventinti kryžiai, puošnios koplyčios,
Gurgėjo po tiltais srauniųjų upelių dainingas vokalas.
Toli pasimatė dvibokštė bažnyčia raudona į dangų,
Apsidžiaugė broliai ir garsiai linksmybė balseliuos suskambo;
Važiavo važiavo, o bokštai kalneliais, miškais užsidengę
Nė kiek neartėjo, tik švietė ir tempė į tolumą klampią.
Vis tiek nujudėjo ir buvo be galo laimingi ir drąsūs,
Mama juos išvydus pro langą, džiaugsmingai ir jaukiai šypsojos;
Nubėgo tų dėdžių baltaisiais chalatais greičiau susirasti
Ir nešina glėby mažytę mergaitę prie ratų sustojo.
Padarė žolėj tarsi lizdą pailgą ir dailiai paguldė,
Vadeles paėmus, vingį nemažą kieme lėtai apsukus,
Važio gurbely baltavo mūsų mažoji sesė kaip gulbė,
Ir saulė nedrąsiai švytėjo pro purų mėlynės peruką.
Mes nebuvom perdaug laimingi ir nešaukė niekas iš džiaugsmo,
Tyliausiai sėdėjom ir naršėm kiekvienas po savo pašiūrę –
Kaip būsim, gyvensim, kaip valgę – nevalgę šeimynoj beaugsim,
Tarp karo pašvaisčių ir dūmų duobėj gilioje atsidūrę.
Važiavom, o ratai vis cypė ir gailiai į akmenį mušės;
Ir kelias apkarto, ir sesė gurbely gailingai pravirko,
Ir man pasirodė, kad supa sesulę Maironio motušė,
O mes keliuose pasiklydę sugrįšim į degančią pirkią.
Krikštynos sutapo su laikrašty skelbiamais karo pavojais.
Palikę namus ir žydus besiblaškančius miesto aikštyne,
Tą dieną į tolimą kaimą išėjom pabėgėlių kojom,
Iš skausmo ir širdys, ir rankos kaip muštinės žaizdos sutino.
Ten gyvulius ganėm, o mama kas mielą mieliausią rytelį
Vis bėgo į miesto daboklę ir nešdavo tėvui pavilgos;
Palikus mažylę svetingų namų geradėjai ant kelių –
Savaitės ir dienos laukimo kaip metai ištįso, prailgo.
Kemsynuose veisės gyvatės ir paukščiai sparnuoti čiulbėjo,
Berželiai baltavo ir lapais plasnodami skraidė po šilą,
O širdį, lyg būtų pavergęs baisus ir nuožmus Košubėjus,
Skandindavo ašaros graudžios takus ir laukus apipylę.
Mažoji sesulė laikų tų suprast nei pajust negalėjo,
Tik virkavo lopšy, ant parištos palubėj kartės lingavos,
Ir skrido pasaulis tam kaime, kaip sakė žymus Galilėjus,
Erdvėj neaprėpiamoj sukdamas žemę kaip nukirstą galvą.
Ir kraujas lašėjo, o tarpais upeliais sroveno ir džiūvo,
Tik mes tarp šilų ir beržynų jo kvapo salsvoko neuodėm.
Mama tėvui išmeldė laisvę pasmailinus lankstų liežuvį,
Už ją atidavus skriaudėjui net lovą su kraičio paklodėm.
Sugrįžo tėvas. Mes suėję būrelin garbingai nusprendėm –
Dievas išklausė, kaimo koplyčioj visą gegužį giedojom
Ir meldėm, kad karo įaitrintas kruvinas liūdesio randas
Užgytų be skausmo, išnyktų kaip sapnas ir rastųsi rojus.
Bet rojaus nebuvo. Žali ir raudoni per miestą risnojo
Ir šaudė, ir vogė, ir valgyti ko neturėjo sulysę
Palikę likimo valtelėj beskęstantį vienišą Nojų,
Žemę atėmę, rausti nagais palikę sodybinę lysvę.
Ir augo sesulė plonytė kaip žydrojo ežero nendrė,
Ir vaikiškom rankom palietus žinojo kas vertas – nevertas;
Neėjo į būrį, kur šlovino uždarbį vergišką, bendrą –
Išmoko siuvėjos lankstumo – nukirpti, susiūti, prinerti
Ir vilko per amžių apėjusį dulkėm kasdienį vežimą,
Ir karvę, ir kiaulę, ir šeimą ranka patapšnodama švelniai.
Ničniekas kantrybės taurės išgertos atgalios negražino –
Takelis gyvatėm surizgęs brūzgynais į sielvartų kalną.
Kaip kempinė vandenį gėrė jėgas kur dar buvo palikę
Darbais ir rūpesniais žolynai, daržai ir namai aprašyti,
Kol tvarte melžtuvę numetus iš skausmo nusvirus sukliko –
Gyvenimo sienos nuvirto, kaip vaškas sutirpstantis ryžtas.
Paskui tarp miglų ritinėjos darbai it nesuverptos gijos,
Ir laukas gerai pamėšluotas pavasario rytmečiu dvelkė,
Ir įprasto žingsnio atgulus širdis begaliniai ilgėjos,
Bet buvo kietai užsišovus gyvenimo gundančio velkė.
Taip seserį savo parvežęs iš miesto su skolintu arkliu
Dabar gėlėmis padabintą ir tylią į kapą lydėjau...
Ir slenka spalvota gyvenimo drobė, akis kai užmerkiu,
Ir sesės mirtis širdyje skausmo durklu kas dieną ledėja.
-
- Posts: 291
- Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
- Location: Vilnius
- Contact:
Eilėraštis
Paliksiu
Visą save žolynais ir medžiais apausiu
Ilgai žiūrėsiu į vidų, į krantus iš lauko
Gal trokštančią šaknį gyvybės versme nuskalausiu
Kur vėtras ir žaibus atlaikė
Esu šviesybė pilna plėšrių krokodilų
Nardo stori begemotai, piranijos slidžios
Kai mėnuo geltonas į mažą skiautelę sudyla,
Žvaigždėtoj gelmė išsilydo
Šalčių nebūna vasaros vasaras keičia
Žiedų karalystė slopi varlėmis pliuškenas
Aš lapais gyvybės apkibus kaip puslapis skaičiais
Dumble atsigauna man venos
Kam aš sužystu savo šviesa nesuvokiu
Miršta pasaulis kai sausros baisingos užeina
Paliksiu rašytas neatplėštas amžinas vokas
Be žymės, be gundančios kainos...
Visą save žolynais ir medžiais apausiu
Ilgai žiūrėsiu į vidų, į krantus iš lauko
Gal trokštančią šaknį gyvybės versme nuskalausiu
Kur vėtras ir žaibus atlaikė
Esu šviesybė pilna plėšrių krokodilų
Nardo stori begemotai, piranijos slidžios
Kai mėnuo geltonas į mažą skiautelę sudyla,
Žvaigždėtoj gelmė išsilydo
Šalčių nebūna vasaros vasaras keičia
Žiedų karalystė slopi varlėmis pliuškenas
Aš lapais gyvybės apkibus kaip puslapis skaičiais
Dumble atsigauna man venos
Kam aš sužystu savo šviesa nesuvokiu
Miršta pasaulis kai sausros baisingos užeina
Paliksiu rašytas neatplėštas amžinas vokas
Be žymės, be gundančios kainos...
-
- Posts: 291
- Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
- Location: Vilnius
- Contact:
Akmuo
Kažkoks užsidaręs, be formos ir raugo,
Ir spalvą nežinomą rodo pasauliui,
Neturi jis priešų, neturi ir draugo,
Jį karvės apteršia ir išknisa kiaulės
Sunkus tarsi švinas, jį žemė priglaudžia
Smiltainis ir molis, ir kitos juodybės,
Bet jis į save jų tiesos neįaudžia,
Nei linksta žolynais, nei puošmenom žiba
Kai niekam nereikia, į duobę nuleidžia,
O kartais riboženklį kokį nutašo
Nebūna jis aukštas, jo broliai nelaižo
Savęs neparduoda nei gramo, nei lašo
Su vandeniu tyru jie glaustosi skambiai,
Bet medžiai privengia jo šalto kietumo
Ir juodą šešėlį nuguldę įžambiai
Kutena su lapais jo snaudžiantį kūną
Tik žemė atpinga, kai daug jų priauga
Bet niekas negali jo bruožų ištrinti,
Vien užtaisu tolo sudraskius palaukėj
Jo dulkėm žolė dar galėtų maitintis
O kartais jis auga, smailėja į viršų,
Jo keteras sniego kepurės nukloja
Ir žmonės turistais pavirtę numiršta
Prie žemėn įsmigusių milžino kojų
Kažkoks užsidaręs, be formos ir raugo,
Ir spalvą nežinomą rodo pasauliui,
Neturi jis priešų, neturi ir draugo,
Jį karvės apteršia ir išknisa kiaulės
Sunkus tarsi švinas, jį žemė priglaudžia
Smiltainis ir molis, ir kitos juodybės,
Bet jis į save jų tiesos neįaudžia,
Nei linksta žolynais, nei puošmenom žiba
Kai niekam nereikia, į duobę nuleidžia,
O kartais riboženklį kokį nutašo
Nebūna jis aukštas, jo broliai nelaižo
Savęs neparduoda nei gramo, nei lašo
Su vandeniu tyru jie glaustosi skambiai,
Bet medžiai privengia jo šalto kietumo
Ir juodą šešėlį nuguldę įžambiai
Kutena su lapais jo snaudžiantį kūną
Tik žemė atpinga, kai daug jų priauga
Bet niekas negali jo bruožų ištrinti,
Vien užtaisu tolo sudraskius palaukėj
Jo dulkėm žolė dar galėtų maitintis
O kartais jis auga, smailėja į viršų,
Jo keteras sniego kepurės nukloja
Ir žmonės turistais pavirtę numiršta
Prie žemėn įsmigusių milžino kojų
-
- Posts: 291
- Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
- Location: Vilnius
- Contact:
eilėraštis
Veidas
Rauplėtas baisingai ir duobės žiojėja prašmatnios
Praeina, numindo, apdrasko – manęs nepamato
Perbėga blizgus vabaliukas, slydus kaip žuvelė
Vėjokšnis aplinkui sužydusias smilgas vis velia
Išdegina dienos nuo kaulų lig veido paviršiaus
Manęs nusigėręs draugužis, žinau, nepamiršo
Ateina, parūko ir pelenus barsto į galvą
Nuleidžia triukšmingai išsprūdusias vėdaro salves
Jaunasis kirtėjas ir kuolą kelintą jau tašo
Nuslydusiais kirčiais kaip knygoj kaktoj įsirašo
Skruzdelės po kerpes kojytėm mažom vyturiuoja –
Sutvarko, apglosto apkriošusį manąjį rojų
Ir tempia į urvą pakliuvusią musę ar žiogą,
Nes laimės neieško ir nekuria žemėje blogio
Net šunys miesčionių mane atidžiai uostinėja,
Ant veido sudvokusį šlapalą kartkartėm lieja
Tik žiemą pasaulis baltais tumulais apsiskleidžia
Kai mirsiu, į baltą svajonę mane lai nuleidžia
Rauplėtas baisingai ir duobės žiojėja prašmatnios
Praeina, numindo, apdrasko – manęs nepamato
Perbėga blizgus vabaliukas, slydus kaip žuvelė
Vėjokšnis aplinkui sužydusias smilgas vis velia
Išdegina dienos nuo kaulų lig veido paviršiaus
Manęs nusigėręs draugužis, žinau, nepamiršo
Ateina, parūko ir pelenus barsto į galvą
Nuleidžia triukšmingai išsprūdusias vėdaro salves
Jaunasis kirtėjas ir kuolą kelintą jau tašo
Nuslydusiais kirčiais kaip knygoj kaktoj įsirašo
Skruzdelės po kerpes kojytėm mažom vyturiuoja –
Sutvarko, apglosto apkriošusį manąjį rojų
Ir tempia į urvą pakliuvusią musę ar žiogą,
Nes laimės neieško ir nekuria žemėje blogio
Net šunys miesčionių mane atidžiai uostinėja,
Ant veido sudvokusį šlapalą kartkartėm lieja
Tik žiemą pasaulis baltais tumulais apsiskleidžia
Kai mirsiu, į baltą svajonę mane lai nuleidžia
-
- Posts: 291
- Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
- Location: Vilnius
- Contact:
eilėraštis
Po to
Jau suvytus, jau visai išsekus
Uoga šilo – krislas akyje
Vieškelis ir siauras laiko takas –
Įmerktą, suspaustą laikė ją...
Nukvepėjo sodais ir gėlynais
Ją bučiavo laimė ir sėkmė –
Buvo pirmas, o paskui galinis –
Nuskintųjų žiedlapių sakmė...
Stalo balto šiugždančios pakrantės
Šiluma, šviesa ir bruzdesys
Kas palaimos gėrio nesupranta,
Kai į žiedą nutūpia vabzdys?
Ir žydėti buvo miela gera
Ir kvepėti džiuginti visus
Vakarais į tvartą karves varė,
Žmonės valgė uždraustus vaisius
O paskui atėjo apmirimas
Sutrumpėjo kuždesiai dienos
Ir skambus saulėto laiko grimas
Nebesupo nuotakos jaunos
Ir nuo stalo tiesiai į šiukšlyną
Likučius nevalgomų minčių
Rudeniu mauroja laukas plynas,
Bet numiręs nejaučia kančių...
Jau suvytus, jau visai išsekus
Uoga šilo – krislas akyje
Vieškelis ir siauras laiko takas –
Įmerktą, suspaustą laikė ją...
Nukvepėjo sodais ir gėlynais
Ją bučiavo laimė ir sėkmė –
Buvo pirmas, o paskui galinis –
Nuskintųjų žiedlapių sakmė...
Stalo balto šiugždančios pakrantės
Šiluma, šviesa ir bruzdesys
Kas palaimos gėrio nesupranta,
Kai į žiedą nutūpia vabzdys?
Ir žydėti buvo miela gera
Ir kvepėti džiuginti visus
Vakarais į tvartą karves varė,
Žmonės valgė uždraustus vaisius
O paskui atėjo apmirimas
Sutrumpėjo kuždesiai dienos
Ir skambus saulėto laiko grimas
Nebesupo nuotakos jaunos
Ir nuo stalo tiesiai į šiukšlyną
Likučius nevalgomų minčių
Rudeniu mauroja laukas plynas,
Bet numiręs nejaučia kančių...
-
- Posts: 291
- Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
- Location: Vilnius
- Contact:
eilėraštis
Minutė
Tolybės gairė išlenkta –
Kalnais putoja slėniai
Nuogybe bąlanti lenta
Kai sudega – tik plėnys
Vakarė mėlyna migla
Sijoną pasikaišius
Man širdį džiugino ilgai,
Naktim aistringa paišės
Tartum užrišo juostą kas
Per petį ir per veidą
Nuskrido žydinčia lanka
Pavasarinis aidas
Tokia keista nakties tamsa
Kuteno garbanėlėm
Ilgai ją mintyse taisiau
Ir į padangę kėliau
Švytėjo ežero gelme,
Skardėjo čiurliais upių
Ir rankos suspaustam delne
Obels žiedynais supos
Pasilinguoja kaip viltis
Per mano dangų plaukia
Ne tolių toliai išskalbti,
O žydinti palaukė...
Tolybės gairė išlenkta –
Kalnais putoja slėniai
Nuogybe bąlanti lenta
Kai sudega – tik plėnys
Vakarė mėlyna migla
Sijoną pasikaišius
Man širdį džiugino ilgai,
Naktim aistringa paišės
Tartum užrišo juostą kas
Per petį ir per veidą
Nuskrido žydinčia lanka
Pavasarinis aidas
Tokia keista nakties tamsa
Kuteno garbanėlėm
Ilgai ją mintyse taisiau
Ir į padangę kėliau
Švytėjo ežero gelme,
Skardėjo čiurliais upių
Ir rankos suspaustam delne
Obels žiedynais supos
Pasilinguoja kaip viltis
Per mano dangų plaukia
Ne tolių toliai išskalbti,
O žydinti palaukė...
-
- Posts: 291
- Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
- Location: Vilnius
- Contact:
Eilėraštis
Upė
Išbėgti galėjau, pabėgt niekada
Vis vilkosi žolės, bangavo ir trynės
Į duburius griuvo žemelė juoda
Ir sraunumos klojo manuosius smiltynus
Žuvelės geresnės ir rajos labai
Į maurus ir žolę sulindusios šlaistės
Ir sraigės drūžėtos ir medžių žabai
Sutilpo į mano vingiuotąjį raistą
Svarino į tėkmę gražiausias kasas
Žilvyčiai ir žolės kvapinguosius žiedus
Aš meiliai juos glosčiau vakariais gaisais
Spalvotom svajonėm jų galvas aprėdžius
O ten gelmėse, kaip kautynių laukuos
Žvynuotos lydekos linguodamos draikės
Ir miešėsi skausmas puotos nelauktos
Lyg scenoje sukamas įšėlio breikas
O veidrodžiai mano vėsių duburių
Ir saulei ir debesiui ranką ištiesę
Ant dugno smiltelių lengvų ir birių
Vyniojasi mirgančiais medžių pavėsiais
Surišt mano laisvę kiek metų mačiau
Čia šalčiai klastingai prilindę norėjo
O aš vis judėjau ir ledą kramčiau
Sukilus prieš šiaurės pūgingąjį vėją
Suspaustas gyvybės alsus kosulys
Suskambs nusimetęs sušalusį šarvą
Po pievą minkštučiai žolynai pasklis
Ir bliūvaus per naktį vėl ganomos karvės
Ir žemė manoji tokia nuostabi
Aš vingiais apsiautus jos armenį derlų
Nevirtus tiesiu melioruotu stabu
Likau šito krašto gražiausiuoju perlu
Ateik pasėdėti prie mano tylių
Saulėtais gaisais spinduliuojančių vingių
Ištirpsi, pavirsi mažu vaikeliu
Ir būsi kaip niekad šviesus ir laimingas.
Išbėgti galėjau, pabėgt niekada
Vis vilkosi žolės, bangavo ir trynės
Į duburius griuvo žemelė juoda
Ir sraunumos klojo manuosius smiltynus
Žuvelės geresnės ir rajos labai
Į maurus ir žolę sulindusios šlaistės
Ir sraigės drūžėtos ir medžių žabai
Sutilpo į mano vingiuotąjį raistą
Svarino į tėkmę gražiausias kasas
Žilvyčiai ir žolės kvapinguosius žiedus
Aš meiliai juos glosčiau vakariais gaisais
Spalvotom svajonėm jų galvas aprėdžius
O ten gelmėse, kaip kautynių laukuos
Žvynuotos lydekos linguodamos draikės
Ir miešėsi skausmas puotos nelauktos
Lyg scenoje sukamas įšėlio breikas
O veidrodžiai mano vėsių duburių
Ir saulei ir debesiui ranką ištiesę
Ant dugno smiltelių lengvų ir birių
Vyniojasi mirgančiais medžių pavėsiais
Surišt mano laisvę kiek metų mačiau
Čia šalčiai klastingai prilindę norėjo
O aš vis judėjau ir ledą kramčiau
Sukilus prieš šiaurės pūgingąjį vėją
Suspaustas gyvybės alsus kosulys
Suskambs nusimetęs sušalusį šarvą
Po pievą minkštučiai žolynai pasklis
Ir bliūvaus per naktį vėl ganomos karvės
Ir žemė manoji tokia nuostabi
Aš vingiais apsiautus jos armenį derlų
Nevirtus tiesiu melioruotu stabu
Likau šito krašto gražiausiuoju perlu
Ateik pasėdėti prie mano tylių
Saulėtais gaisais spinduliuojančių vingių
Ištirpsi, pavirsi mažu vaikeliu
Ir būsi kaip niekad šviesus ir laimingas.
-
- Posts: 291
- Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
- Location: Vilnius
- Contact:
Vakaras su beržu
Susuko mama giją balto siūlo
Paskui sukarpė, dailiai išpureno
Ir nieko nebevijusi į špūlę
Lyg piešiny ant plono porceliano
Padraikė užkūty baltais krūmokšniais
Ir su saulėlydžio šviesa sumaišius
Be mokslų didelių, kaip moka
Padangių gerą plotą apipaišė
Tvarkos jokios, tik tumulai puriausi
Į rausvumą krebždėdami įmirko
Saulėlydis vis švarino ir prausė
Kol rasomis šilti laukai pravirko
Paskui žolė po truputėlį kėlės
Apipūsta šešėlių begalybės
Ir lauko beržas savo grakščią sielą
Padangėj pakabino ir sužibo
Išsišiepė ligi ausų šilojai
Ant tvenkinio ramybės užsikvempę
Nuo kaimo šunės tolį tamsų lojo
Ir kivykiavo nenurimus pempė
Susuko mama giją balto siūlo
Paskui sukarpė, dailiai išpureno
Ir nieko nebevijusi į špūlę
Lyg piešiny ant plono porceliano
Padraikė užkūty baltais krūmokšniais
Ir su saulėlydžio šviesa sumaišius
Be mokslų didelių, kaip moka
Padangių gerą plotą apipaišė
Tvarkos jokios, tik tumulai puriausi
Į rausvumą krebždėdami įmirko
Saulėlydis vis švarino ir prausė
Kol rasomis šilti laukai pravirko
Paskui žolė po truputėlį kėlės
Apipūsta šešėlių begalybės
Ir lauko beržas savo grakščią sielą
Padangėj pakabino ir sužibo
Išsišiepė ligi ausų šilojai
Ant tvenkinio ramybės užsikvempę
Nuo kaimo šunės tolį tamsų lojo
Ir kivykiavo nenurimus pempė
-
- Posts: 291
- Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
- Location: Vilnius
- Contact:
Eilės
Šeima
I. Ji tekanti upė
Ji Lėveniu teka per lygumą graudžią
Neblaško šaltiniai lygiosios srovės
Ir ramią prasmingą didybę įaudžia
Į senstančios sielos raukšlėtas kreives
Ir juda ji tyliai krantuos velėnuotuos
Ties delta suklupus nulinksta žemyn
Jos gėris ištryškęs gal kiek pavėluotai
Jaunystę ir meilę tau sielai gražins
Ji švelniai nuplovė visus sutiktuosius
Sielos vandeninga giliąja srove
Ir šaukė į laisvę nematomais mostais
Įaudusi kryžių giliai į save
Bet dienos senatvės tais tekančiai kloniais
Viltim nebespindi kaip Dievo akis
Ir nerimo šydas kaip juosta vilnonė
Tą žvilgantį plotą uždengs sudarkys
Vis teka gerumas senatvės spalvotas
Susėdus prie stalo juodais vakarais
Kol visas užšalęs viduržiemio plotas
Pakvimpa medingais gegužio koriais
I. Ji tekanti upė
Ji Lėveniu teka per lygumą graudžią
Neblaško šaltiniai lygiosios srovės
Ir ramią prasmingą didybę įaudžia
Į senstančios sielos raukšlėtas kreives
Ir juda ji tyliai krantuos velėnuotuos
Ties delta suklupus nulinksta žemyn
Jos gėris ištryškęs gal kiek pavėluotai
Jaunystę ir meilę tau sielai gražins
Ji švelniai nuplovė visus sutiktuosius
Sielos vandeninga giliąja srove
Ir šaukė į laisvę nematomais mostais
Įaudusi kryžių giliai į save
Bet dienos senatvės tais tekančiai kloniais
Viltim nebespindi kaip Dievo akis
Ir nerimo šydas kaip juosta vilnonė
Tą žvilgantį plotą uždengs sudarkys
Vis teka gerumas senatvės spalvotas
Susėdus prie stalo juodais vakarais
Kol visas užšalęs viduržiemio plotas
Pakvimpa medingais gegužio koriais