Paskutiniojo labiausiai patiko du pirmieji posmai ir dar keletas. Yra posmų, kažkaip nesiklijuojančių į visumą, žodžiais ir mintimis nebesigiriančių. Štai, kad ir tas — protas dar veikia, arba — veiksmai priverstiniai... Jaučiasi lyg ir ekspresyvumo stoka ar dar ko. Gal per ilgas tas kūrinys išėjo, gal dar kas.
Kai skaitai — Meile mano — atrodo, kad ne tas pats žmogus rašė...
Gluosnės eilėraščiai
Moderator: Visi tvarkytojai
-
- Posts: 513
- Joined: Thu 04 24, 2003, 13:26
- Location: Kaunas/
- Contact:
Шагаю...
Блеском туманного утра накроюсь,
Волосы инеем ивы украшу,
Что будет завтра? Не беспокоюсь.
Я невидимка. Не ваша, не ваша…
Моё одиночество словно не важно,
Важен лишь шорох листвы под ногами.
Руки в карманах, шагаю отважно,
Жаль, что шагается только кругами.
Спрячусь за облаком ласковой грусти,
Почти улыбаюсь по старой привычке.
В сказку ночей меня больше не впустят-
Нет для дверей ни ключа, ни отмычки.
Гладит мне пальцы задумчивый вечер,
Так осторожно, боясь, что обижусь.
Знаю – сегодня тебя я не встречу,
И даже завтра нигде не увижу…
Блеском туманного утра накроюсь,
Волосы инеем ивы украшу,
Что будет завтра? Не беспокоюсь.
Я невидимка. Не ваша, не ваша…
Моё одиночество словно не важно,
Важен лишь шорох листвы под ногами.
Руки в карманах, шагаю отважно,
Жаль, что шагается только кругами.
Спрячусь за облаком ласковой грусти,
Почти улыбаюсь по старой привычке.
В сказку ночей меня больше не впустят-
Нет для дверей ни ключа, ни отмычки.
Гладит мне пальцы задумчивый вечер,
Так осторожно, боясь, что обижусь.
Знаю – сегодня тебя я не встречу,
И даже завтра нигде не увижу…
-
- Posts: 513
- Joined: Thu 04 24, 2003, 13:26
- Location: Kaunas/
- Contact:
Nemigos naktys
Tas nevaldomas poreikis piešti raides,
Rinkti žodžius, derinti sakinius,
Tikėjaus, kad jis vieną dieną sudegs,
Kai tik nusiimsiu rožinius akinius.
Jis prikelia naktį, užklumpa dienom
Ir puslapiai virsta pastoge gyvenimui.
Taip tampa stulpeliai begarsėm dainom,
Kaip ledo pagrobtas upelio čiurlenimas.
Kodėl neramybė gyvena šalia,
Neleidžia išbraukti akimirkos skaudulio,
Neleidžia rymoti nakties patale
Ir verčia liet žodžiais užklupusį graudulį…
Tas nevaldomas poreikis piešti raides,
Rinkti žodžius, derinti sakinius,
Tikėjaus, kad jis vieną dieną sudegs,
Kai tik nusiimsiu rožinius akinius.
Jis prikelia naktį, užklumpa dienom
Ir puslapiai virsta pastoge gyvenimui.
Taip tampa stulpeliai begarsėm dainom,
Kaip ledo pagrobtas upelio čiurlenimas.
Kodėl neramybė gyvena šalia,
Neleidžia išbraukti akimirkos skaudulio,
Neleidžia rymoti nakties patale
Ir verčia liet žodžiais užklupusį graudulį…
-
- Posts: 513
- Joined: Thu 04 24, 2003, 13:26
- Location: Kaunas/
- Contact:
Toms bangoms
Sūrumu-
Per mano lūpas,
Švelnumu-
Per mano kojas.
Čia svajonės mano supas,
Čia vaikystė vėl kartojas.
Vėsuma
Kutena kūną.
Giluma
Žingsnius skaičiuoja.
Tu pažvelk-stebuklų būna-
Man vanduo rankas bučiuoja.
Ir krūtis
Banga paglosto.
Paslaptis-
Kažkur nuskendo.
Nebeieškau savo uosto.
Paskui saulę paukščiai skrenda...
Manyje-
Dangus ir žemė.
Tyloje-
Rytojus šaukia.
Šaltos rankos smėlį semia,
Beria jūron. Tarsi auką.
Laiškai
Kažkas neleidžia deginti laiškų,
Pavargusia ranka rašytų žodžių.
Trumpučių tavo jausmo apraiškų
Dar nesiryžtu aš paversti suodžiais.
Ir monologai nekalbėjimo naktų
Dar saugomi kažkur slaptą padėti.
Daugėja vis laiškų neišsiustų,
Rašau, negalinti ilgai tylėti.
Linksmai liūdni, sudirgę ir pikti
Jie laukia, kol iššaus strėlė iš lanko.
Ir degs jausmai be skausmo padegti,
Arba keliaus voke link tavo rankų.
Laimė-nelaimė
Aš laiminga. Vienatvėje
Prisiglaudus prie graudulio
Pasimetusi gatvėje,
Slėpdama savo skaudulius.
Aš laiminga liūdėdama
Prie įraudusio klevo.
Ir laiminga gedėdama
Tų, kurie iškeliavo.
Taip, laiminga palūžusi,
Nepakėlusi ilgesio,
Tamsoje susigūžusi,
Neriant ašarų žvilgesį
Netikrumą praradusi,
Patapau apgaulinga.
Aš laiminga supratusi,
Kad nebusiu laiminga.
Mano Karalius
Mano Karalius - Burtų kūrėjas,
Dangaus skrajūnas, Sapnų poetas,
Žvaigždžių nubrėžtas jo siluetas,
Jo švelnų žodį bučiuoja vėjas.
Užjūrio paukštis, varno juodumo,
Paslėpęs šypsnį, keliauja kelią.
Jo žodžiai taiklūs maloniai gelia,
Jo lūpos pučia teisybės dūmą.
Žingsnių tvirtumas puikybę rodo,
Bet jam negaila pusės mėnulio.
Karūna aukso lentynoj guli,
Vienplaukis Princas geriau atrodo.
Padykęs žvilgsnis žaibus pakviestų,
Blakstienų mostas sukeltų vėją.
Jis šokį mano tamsoj stebėjo,
Ir vėl išskrido į savo miestą…
Sūrumu-
Per mano lūpas,
Švelnumu-
Per mano kojas.
Čia svajonės mano supas,
Čia vaikystė vėl kartojas.
Vėsuma
Kutena kūną.
Giluma
Žingsnius skaičiuoja.
Tu pažvelk-stebuklų būna-
Man vanduo rankas bučiuoja.
Ir krūtis
Banga paglosto.
Paslaptis-
Kažkur nuskendo.
Nebeieškau savo uosto.
Paskui saulę paukščiai skrenda...
Manyje-
Dangus ir žemė.
Tyloje-
Rytojus šaukia.
Šaltos rankos smėlį semia,
Beria jūron. Tarsi auką.
Laiškai
Kažkas neleidžia deginti laiškų,
Pavargusia ranka rašytų žodžių.
Trumpučių tavo jausmo apraiškų
Dar nesiryžtu aš paversti suodžiais.
Ir monologai nekalbėjimo naktų
Dar saugomi kažkur slaptą padėti.
Daugėja vis laiškų neišsiustų,
Rašau, negalinti ilgai tylėti.
Linksmai liūdni, sudirgę ir pikti
Jie laukia, kol iššaus strėlė iš lanko.
Ir degs jausmai be skausmo padegti,
Arba keliaus voke link tavo rankų.
Laimė-nelaimė
Aš laiminga. Vienatvėje
Prisiglaudus prie graudulio
Pasimetusi gatvėje,
Slėpdama savo skaudulius.
Aš laiminga liūdėdama
Prie įraudusio klevo.
Ir laiminga gedėdama
Tų, kurie iškeliavo.
Taip, laiminga palūžusi,
Nepakėlusi ilgesio,
Tamsoje susigūžusi,
Neriant ašarų žvilgesį
Netikrumą praradusi,
Patapau apgaulinga.
Aš laiminga supratusi,
Kad nebusiu laiminga.
Mano Karalius
Mano Karalius - Burtų kūrėjas,
Dangaus skrajūnas, Sapnų poetas,
Žvaigždžių nubrėžtas jo siluetas,
Jo švelnų žodį bučiuoja vėjas.
Užjūrio paukštis, varno juodumo,
Paslėpęs šypsnį, keliauja kelią.
Jo žodžiai taiklūs maloniai gelia,
Jo lūpos pučia teisybės dūmą.
Žingsnių tvirtumas puikybę rodo,
Bet jam negaila pusės mėnulio.
Karūna aukso lentynoj guli,
Vienplaukis Princas geriau atrodo.
Padykęs žvilgsnis žaibus pakviestų,
Blakstienų mostas sukeltų vėją.
Jis šokį mano tamsoj stebėjo,
Ir vėl išskrido į savo miestą…
-
- Posts: 954
- Joined: Tue 02 18, 2003, 13:14
- Location: Kaimas
- Contact:
-
- Posts: 291
- Joined: Sat 08 02, 2003, 10:25
- Location: Vilnius
- Contact:
Pamąstymai
Skaičiau ir perskaitinėjau tamstos eilėraščius. Pasigėrėdamas, stebėdamas žodžio vietą ir skambesį, detalės ir vaizdo sąsajas. Man pasirodė, kad visur bemaž idealu — nei išeinama į lankas, nei užsidaroma prie vienos detalės. Neprastai, teisingiau — gana gyvai ir ekspresiškai skleidžiasi rašinio turinys, emocingai įsipina į eilėraščio audinį epitetai. Tikrai, skaityti malonu ir gera eiti tuo poetiniu vieškeliu, kuriuo autorė veda skaitytoją.
-
- Posts: 513
- Joined: Thu 04 24, 2003, 13:26
- Location: Kaunas/
- Contact:
Mielas Edvardai, dekui uz toki ivertinima..
Bet..gal pasirodysiu nemandagi.. Nereikia vertinti manes kaip poetes, ta prasme, kaip sugebancios dailiai ir taisiklingai delioti zodziu, sudarineti struktura.. To nera manyje. Tai kalba shirdis, o ne protas. O shirdis negalvoja kaip ir ka deliot, ji tiesiog kalba, dainuoja ir kartais verkia.. As nedirbu prie eiliu.. jos ateina neprasytos. Jos ateina ne tam, kad butu pripazintos kaip vykes ar nevykes kurinys, o ateina tam, kad ishsilieciau, kad pasidalinciau tikrumu. Nes viskas yra tiesiog tikra.. Tai man duota, nera nuopelnas, ar didelio darbo rezultatas.. Duota taip pat, kaip melyna akiu spalva ir strazdanos..
Manau ir kiti nenoretu, kad vertintume ju kurinius is literaturines pozicijos.. Cia nera literatoriu burelis.. Cia tik jausmai, sudelioti i stulpelius..
Atleiskit, jei kalbu nepagarbiai ir kategoriskai. Tiesiog tokia mano nuomone.
Bet..gal pasirodysiu nemandagi.. Nereikia vertinti manes kaip poetes, ta prasme, kaip sugebancios dailiai ir taisiklingai delioti zodziu, sudarineti struktura.. To nera manyje. Tai kalba shirdis, o ne protas. O shirdis negalvoja kaip ir ka deliot, ji tiesiog kalba, dainuoja ir kartais verkia.. As nedirbu prie eiliu.. jos ateina neprasytos. Jos ateina ne tam, kad butu pripazintos kaip vykes ar nevykes kurinys, o ateina tam, kad ishsilieciau, kad pasidalinciau tikrumu. Nes viskas yra tiesiog tikra.. Tai man duota, nera nuopelnas, ar didelio darbo rezultatas.. Duota taip pat, kaip melyna akiu spalva ir strazdanos..
Manau ir kiti nenoretu, kad vertintume ju kurinius is literaturines pozicijos.. Cia nera literatoriu burelis.. Cia tik jausmai, sudelioti i stulpelius..
Atleiskit, jei kalbu nepagarbiai ir kategoriskai. Tiesiog tokia mano nuomone.
-
- Posts: 513
- Joined: Thu 04 24, 2003, 13:26
- Location: Kaunas/
- Contact:
Gyvenimų kaitos
Kažkur, kažkada
Kažkas savyje
Nužudė tave -
Neleido ateit.
Galbūt netgi aš...
Raganių laikais
Degei ugnyje.
Kaip dega kita
Jie liepė žiūrėt
Galbūt netgi aš...
Kitokie namai?
Galbut sapnuose.
Geltoni plaukai,
Akių žaluma...
Kitokia nei aš...
Aš tunelis tau
Žvaigždžių erdvesė.
Didžiulė garbė.
Būt tavo mama.
Šį kartą tikrai. Tai aš.
Pasroviui
Kai lietus nesukelia liūdesio,
Kai vėjas neatneša nerimo,
Kai ruduo keisto posmo nesukuria,
Jaučiuosi ištirpus savy...
Nebėra sudirgusio judėsio.
Negalvoju, kad verkti negalima.
Aš brendu pasroviui, ne į sūkurį...
Mano upė, kaip niekad, gaivi...
Kažkur, kažkada
Kažkas savyje
Nužudė tave -
Neleido ateit.
Galbūt netgi aš...
Raganių laikais
Degei ugnyje.
Kaip dega kita
Jie liepė žiūrėt
Galbūt netgi aš...
Kitokie namai?
Galbut sapnuose.
Geltoni plaukai,
Akių žaluma...
Kitokia nei aš...
Aš tunelis tau
Žvaigždžių erdvesė.
Didžiulė garbė.
Būt tavo mama.
Šį kartą tikrai. Tai aš.
Pasroviui
Kai lietus nesukelia liūdesio,
Kai vėjas neatneša nerimo,
Kai ruduo keisto posmo nesukuria,
Jaučiuosi ištirpus savy...
Nebėra sudirgusio judėsio.
Negalvoju, kad verkti negalima.
Aš brendu pasroviui, ne į sūkurį...
Mano upė, kaip niekad, gaivi...
-
- Posts: 402
- Joined: Wed 02 19, 2003, 13:17
Labas , Gluosne,
Vakar vėl perskaitinėjau tavo eilėraščius. Naujomis plotmėmis skleidėsi vaizdų ir jausmų gilumas. Viskas taip tikra, kad tame tikrume pajutau ir dar vieną balsą. Gal iš tikrųjų jis laiško niekada ir neparašys. Tai kodėl turiu rašyti aš? Aš juk jūsų visai nepažįstu… …todėl nežiūrėk į tai rimtai. Gal tai mano vaizduotės kliedesys? Pati viską puikiausiai žinai.
LAIŠKAS
Tavo laiškus jaučiu –jie atstriksi per gruodą,
Su migla atkedena, užmigti neduoda.
Tavo jausmas voratinkliu apgaubia širdį...
Kaip manai, ar džiaugiuosi tą šauksmą išgirdęs?
Aš žinau...Buvo visko – ir balto, ir juodo.
Patyrimą sukroviau į savo aruodą.
Neišmesiu nė grūdo, ant pamato šito
Naują rūmą-gyvenimą vėlei statysiu.
Bet, prašau, neliūdėk, išsilaisvink, paleisk tu
Tas gijas, kur dar laiko. Seniai tam jau laikas.
Ir mane tu išmesk iš svajų virpulingų,
Kad atlaisvintum vietos vėl būti laiminga.
Nes ateina jau kitas, bet per sąryšį šitą
Mylimosios negali jisai pamatyti...
Vakar vėl perskaitinėjau tavo eilėraščius. Naujomis plotmėmis skleidėsi vaizdų ir jausmų gilumas. Viskas taip tikra, kad tame tikrume pajutau ir dar vieną balsą. Gal iš tikrųjų jis laiško niekada ir neparašys. Tai kodėl turiu rašyti aš? Aš juk jūsų visai nepažįstu… …todėl nežiūrėk į tai rimtai. Gal tai mano vaizduotės kliedesys? Pati viską puikiausiai žinai.
LAIŠKAS
Tavo laiškus jaučiu –jie atstriksi per gruodą,
Su migla atkedena, užmigti neduoda.
Tavo jausmas voratinkliu apgaubia širdį...
Kaip manai, ar džiaugiuosi tą šauksmą išgirdęs?
Aš žinau...Buvo visko – ir balto, ir juodo.
Patyrimą sukroviau į savo aruodą.
Neišmesiu nė grūdo, ant pamato šito
Naują rūmą-gyvenimą vėlei statysiu.
Bet, prašau, neliūdėk, išsilaisvink, paleisk tu
Tas gijas, kur dar laiko. Seniai tam jau laikas.
Ir mane tu išmesk iš svajų virpulingų,
Kad atlaisvintum vietos vėl būti laiminga.
Nes ateina jau kitas, bet per sąryšį šitą
Mylimosios negali jisai pamatyti...
-
- Posts: 513
- Joined: Thu 04 24, 2003, 13:26
- Location: Kaunas/
- Contact:
Aš taip noriu namo, nors namų niekada neturėjau,
Nors jų ieškau sapne, bėgdama paslaptingais takais.
Miško medžių sakais niekada niekada nekvepėjo
Sienos būsto, kurį mes įpratę vadinti namais.
Mano žingsnius pirmus pasitiko ne pievų švelnumas.
Nieks neleido nukrist į lapus mano pirmo rudens.
Aš užaugau erdvėj, kurioje negyvena tikrumas,
Kurioje niekada neišgirsime gyvo vandens.
Pastatykim namus, kuriuose pasitiksime dieną,
Kur kiekvienas kampelis išglostytas mūsų delnais.
Miško medžių sakais ten kvepės mūsų gimtosios sienos,
Ir didžiuosis vaikai, jas vadindami savo NAMAIS.
Nors jų ieškau sapne, bėgdama paslaptingais takais.
Miško medžių sakais niekada niekada nekvepėjo
Sienos būsto, kurį mes įpratę vadinti namais.
Mano žingsnius pirmus pasitiko ne pievų švelnumas.
Nieks neleido nukrist į lapus mano pirmo rudens.
Aš užaugau erdvėj, kurioje negyvena tikrumas,
Kurioje niekada neišgirsime gyvo vandens.
Pastatykim namus, kuriuose pasitiksime dieną,
Kur kiekvienas kampelis išglostytas mūsų delnais.
Miško medžių sakais ten kvepės mūsų gimtosios sienos,
Ir didžiuosis vaikai, jas vadindami savo NAMAIS.
-
- Posts: 513
- Joined: Thu 04 24, 2003, 13:26
- Location: Kaunas/
- Contact:
Помнишь, тогда, у реки
Ты посмотрел мне в глаза...
Прикосновеньем руки
Можно творить чудеса.
Понишь, у яблони той
Дикой, средь ласковых трав,
Мы возвратились домой.
Кто же тогда был не прав?
Помнишь, под небом зимы,
У звезд красоты неземной
Было нам больно, ведь мы
Забыли дорогу домой.
Было нам больно, ведь мы
Почти потеряли детей.
Холодное море зимы
Глаз твоих было теплей.
Стань вдохновеньем моим,
Голосом ласковых снов.
Видишь, у края стоим.
За краем - уже не любовь...
Ты посмотрел мне в глаза...
Прикосновеньем руки
Можно творить чудеса.
Понишь, у яблони той
Дикой, средь ласковых трав,
Мы возвратились домой.
Кто же тогда был не прав?
Помнишь, под небом зимы,
У звезд красоты неземной
Было нам больно, ведь мы
Забыли дорогу домой.
Было нам больно, ведь мы
Почти потеряли детей.
Холодное море зимы
Глаз твоих было теплей.
Стань вдохновеньем моим,
Голосом ласковых снов.
Видишь, у края стоим.
За краем - уже не любовь...
-
- Posts: 2703
- Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
- Location: Vilnius
Nepyk, Gluosne, jei kada pasisaipiau is tavo vardo - pasakiau, kad idomiu cia susigalvojat, galetu but berze ar azuole - zinok, as nepiktai, draugiskai, nieko pikto neturedama - tu irgi is mano gali pasisaipyt, as nepyksiu: kaip ten dainuodavom vaikysteje: Sirdarja Amurdarja - eto rodina moja
Grazus tavo eilerasciai, tikri - linkiu tau butinai kada nors turet tikrus ir jaukius namus, kuriuose tau butu labai gera
Grazus tavo eilerasciai, tikri - linkiu tau butinai kada nors turet tikrus ir jaukius namus, kuriuose tau butu labai gera
-
- Posts: 513
- Joined: Thu 04 24, 2003, 13:26
- Location: Kaunas/
- Contact:
-
- Posts: 513
- Joined: Thu 04 24, 2003, 13:26
- Location: Kaunas/
- Contact:
Pažink
Tu nepažįsti manojo pasaulio,
Visų pavidalų, kuriais pavirsti moku.
Ar tu žinai – kas rytą, tekant saulei
Kaštonų žieduose, kaip laumė, šoku.
Tu miegi dar, o aš su ryto vėju
Grįžtu į tuos namus, kurie mus slepia.
Bet tu, gudruti, visgi pastebėjai –
Žiedais kaštonų mano kasos kvepia.
Dienos šviesoj tampu visai kitokia,
Už šypsenos slepiu širdies plakimą.
Bet tu jautrus, ir tas blakstienų šokis
Dažnai išduoda mano padūkimą.
Skrajūnė aš, voratinklių valdovė,
Auksinių pienių lauko karalaitė.
Net kai pykstu, kad indų nesuplovei
Ir kai paniurus būnu dvi savaites.
Aš ta pati ir, tuo pačiu, skirtinga,
Truputis burtų ir šiek tiek apgaulės.
Manau atėjo laikas tapt svetinga…
Užeik, prašau, štai čia – mano pasaulis.
Tu nepažįsti manojo pasaulio,
Visų pavidalų, kuriais pavirsti moku.
Ar tu žinai – kas rytą, tekant saulei
Kaštonų žieduose, kaip laumė, šoku.
Tu miegi dar, o aš su ryto vėju
Grįžtu į tuos namus, kurie mus slepia.
Bet tu, gudruti, visgi pastebėjai –
Žiedais kaštonų mano kasos kvepia.
Dienos šviesoj tampu visai kitokia,
Už šypsenos slepiu širdies plakimą.
Bet tu jautrus, ir tas blakstienų šokis
Dažnai išduoda mano padūkimą.
Skrajūnė aš, voratinklių valdovė,
Auksinių pienių lauko karalaitė.
Net kai pykstu, kad indų nesuplovei
Ir kai paniurus būnu dvi savaites.
Aš ta pati ir, tuo pačiu, skirtinga,
Truputis burtų ir šiek tiek apgaulės.
Manau atėjo laikas tapt svetinga…
Užeik, prašau, štai čia – mano pasaulis.
-
- Posts: 2703
- Joined: Sat 02 07, 2004, 20:04
- Location: Vilnius