melyna meskute
Moderator: Visi tvarkytojai
-
- Posts: 108
- Joined: Wed 04 19, 2006, 10:46
- Location: Mano namučiai
Kai rytmečio tyloj klausysiesi balsų,
Kuriuos rieškutėse atneš tau sidabrinė saulė,
Iš sodo, upių, iš nubudusių kieme klevų,
Sugrįš namo kaip ilgesys saldi svajonė.
Kaip ilgesys ištirps juodos nakties šešėlis,
Nuo spindulių ugnies ir nuo širdies giesmių,
Tesaugos tavo dieną angelų paliktos gėlės,
Nuskintos ten kur tūkstančiai nematomų žvaigždžių.
Kuriuos rieškutėse atneš tau sidabrinė saulė,
Iš sodo, upių, iš nubudusių kieme klevų,
Sugrįš namo kaip ilgesys saldi svajonė.
Kaip ilgesys ištirps juodos nakties šešėlis,
Nuo spindulių ugnies ir nuo širdies giesmių,
Tesaugos tavo dieną angelų paliktos gėlės,
Nuskintos ten kur tūkstančiai nematomų žvaigždžių.
undiniukė Indrajukė
-
- Posts: 108
- Joined: Wed 04 19, 2006, 10:46
- Location: Mano namučiai
Myliu jūra ir jūreivius, todėl parašiau tokį eiliuką
Meilės istorija
Ar pameni, kai buvome mažais vaikais ?
Kaip rinkome baltus pakrantės akmenėlius ?
Mums jūra mojo pušimis, žuvėdrų skambančiais balsais.
O patys mes vaidinome išdykusius bangų piemenėlius.
Atėjo metas, kai užaugai tu,
Ir aš nebebuvau putlių veidų mergaitė,
Tada išvažiavai toli nežinomu keliu,
Taip virto dienos man tamsia savaite.
Tiktai žinojau, kad svajoji plaukt laivu,
Kad vieną dieną būsi tu drąsus jūreivis,
Aš tau rašiau galybę ilgesio laiškų,
Kuriuos atnešdavo tau vėjas - pakeleivis.
Ir vieną rytą vėl sulaukiau aš tavęs,
Lyg vasaros nutolusios saldžių prisiminimų,
Tu švelniai apkabinęs žvilgsniu teiravais manęs,
Ar lauksiu grįžtančių nuo uosto tavo parvykimų.
Dar ir dabar jaučiu ant skruosto ašaras sūrias,
Kai pravirkau žadėdama tavęs tik vieno laukti,
Tikėjau, kad man jūra mylimą namo parvęs,
Kad nėra ko nuliūdus šitaip sielvartauti.
Krūtinėje manoj šiandien dvi širdys plaka,
O tu išplaukęs, nunešė tave maži laivai,
Per saulės nušviestą vaikystės smėlio taką,
Aš bangai pasakiau, kad esame tėvai.
Ir žvaigždėmis nusėjusi dangaus tamsumą,
Aš sau prie veido jūrą ošiančią glaudžiu,
Jos mažame lašeli tavo veidas sumirgėjo,
Kai sūnų laiminai pakėlęs tėviškus delnus.
Ar pameni, kai buvome mažais vaikais ?
Kaip rinkome baltus pakrantės akmenėlius ?
Mums jūra mojo pušimis, žuvėdrų skambančiais balsais.
O patys mes vaidinome išdykusius bangų piemenėlius.
Atėjo metas, kai užaugai tu,
Ir aš nebebuvau putlių veidų mergaitė,
Tada išvažiavai toli nežinomu keliu,
Taip virto dienos man tamsia savaite.
Tiktai žinojau, kad svajoji plaukt laivu,
Kad vieną dieną būsi tu drąsus jūreivis,
Aš tau rašiau galybę ilgesio laiškų,
Kuriuos atnešdavo tau vėjas - pakeleivis.
Ir vieną rytą vėl sulaukiau aš tavęs,
Lyg vasaros nutolusios saldžių prisiminimų,
Tu švelniai apkabinęs žvilgsniu teiravais manęs,
Ar lauksiu grįžtančių nuo uosto tavo parvykimų.
Dar ir dabar jaučiu ant skruosto ašaras sūrias,
Kai pravirkau žadėdama tavęs tik vieno laukti,
Tikėjau, kad man jūra mylimą namo parvęs,
Kad nėra ko nuliūdus šitaip sielvartauti.
Krūtinėje manoj šiandien dvi širdys plaka,
O tu išplaukęs, nunešė tave maži laivai,
Per saulės nušviestą vaikystės smėlio taką,
Aš bangai pasakiau, kad esame tėvai.
Ir žvaigždėmis nusėjusi dangaus tamsumą,
Aš sau prie veido jūrą ošiančią glaudžiu,
Jos mažame lašeli tavo veidas sumirgėjo,
Kai sūnų laiminai pakėlęs tėviškus delnus.
undiniukė Indrajukė
-
- Posts: 108
- Joined: Wed 04 19, 2006, 10:46
- Location: Mano namučiai
Argentinietiškas tango
Tavo žingsniai ant mano širdies ir lūpų,
jie tokie aistringi kaip stygos gitaros,
tu sukiesi mums rožių vėjui begrojant,
kai pravirksta rojalis užgavus akordą,
aš sulaukiau nakties, jau viskas užmigo,
tiktai šnabždasi tyliai mėnulio žibintas,
su žvaigžde ant dangaus, dangaus vėlyvo,
su raudoniu ant tavo skruosto bučiuoto,
tu neši mane tarsi būčiau perliukas,
ten aukštai, kur sužibo rasos sietynai,
ir širdy tas alsavimas karštas sutirpo,
dovanojus šią naktį, dovanojus šį šokį...
Tavo žingsniai - laisvas pavasario žiedas,
jo lapeliai man atneša liūtį per sausrą,
vos pražydus sode baltagalvėm alyvom,
tavo žingsniai dar skamba ne nata,
bet žvaigždynais...
Tavo žingsniai ant mano širdies ir lūpų,
jie tokie aistringi kaip stygos gitaros,
tu sukiesi mums rožių vėjui begrojant,
kai pravirksta rojalis užgavus akordą,
aš sulaukiau nakties, jau viskas užmigo,
tiktai šnabždasi tyliai mėnulio žibintas,
su žvaigžde ant dangaus, dangaus vėlyvo,
su raudoniu ant tavo skruosto bučiuoto,
tu neši mane tarsi būčiau perliukas,
ten aukštai, kur sužibo rasos sietynai,
ir širdy tas alsavimas karštas sutirpo,
dovanojus šią naktį, dovanojus šį šokį...
Tavo žingsniai - laisvas pavasario žiedas,
jo lapeliai man atneša liūtį per sausrą,
vos pražydus sode baltagalvėm alyvom,
tavo žingsniai dar skamba ne nata,
bet žvaigždynais...
undiniukė Indrajukė
-
- Posts: 108
- Joined: Wed 04 19, 2006, 10:46
- Location: Mano namučiai
Skalbėjai
Jau miršta paraudusi saulė,
Tik tu dar prie upės eini.
Eini tu į mano pasaulį
Ir kibirą rūbų neši.
Neši skalbti manąją sielą,
Jos dėmės baisesnės su vis,
Paėmus man rūbą nemielą,
Jį trinsi, kol nieko neliks.
Žiūriu aš į veidą raudoną,
Nudegintą saulės kaitros,
Turėjai tu darbo vagoną,
Tik nesiekei rūmų naudos.
O aš taip pavargusių rankų
Išplaut sielos dėmes prašau.
Tu priėmei rūbą, kai brangų
Tau vėrinį perlų daviau.
Vanduo sumaišytas su putom
Iš muilo graudžios atgailos
Nudažė vėl rūbą kaip rūtom,
Kaip spinduliu saulės šviesos.
Jau kvepiančią balintą sielą
Į kibirą sunkiai dedi.
Neši ją per žydinčią pievą,
Į mano pasaulį neši...
Jau miršta paraudusi saulė,
Tik tu dar prie upės eini.
Eini tu į mano pasaulį
Ir kibirą rūbų neši.
Neši skalbti manąją sielą,
Jos dėmės baisesnės su vis,
Paėmus man rūbą nemielą,
Jį trinsi, kol nieko neliks.
Žiūriu aš į veidą raudoną,
Nudegintą saulės kaitros,
Turėjai tu darbo vagoną,
Tik nesiekei rūmų naudos.
O aš taip pavargusių rankų
Išplaut sielos dėmes prašau.
Tu priėmei rūbą, kai brangų
Tau vėrinį perlų daviau.
Vanduo sumaišytas su putom
Iš muilo graudžios atgailos
Nudažė vėl rūbą kaip rūtom,
Kaip spinduliu saulės šviesos.
Jau kvepiančią balintą sielą
Į kibirą sunkiai dedi.
Neši ją per žydinčią pievą,
Į mano pasaulį neši...
undiniukė Indrajukė
-
- Posts: 131
- Joined: Thu 11 11, 2004, 12:34
- Location: Vilnius
-
- Posts: 108
- Joined: Wed 04 19, 2006, 10:46
- Location: Mano namučiai
Elfai
Ankstų rytą elfai kėlės,
Žadino iš miegų sūnelį,
Ir atvėrė langus kamarėlės,
Prausė saule jojo veidelį.
Jau atmerkė miegaliukas,
Vieną žydrą savo akytę,
Jam pakuteno spinduliukas,
Išsižiojusią saldžiai burnytę.
Keltis ragino išdykę elfai,
Savo draugą Tinginiuką,
Kad greičiau jį pabudint,
Pakuteno jo basą paduką.
O tada atmerkė vaikytis akelę,
Tąją antrą, dar vis traškanotą,
Štai jau tiesia mažytę rankelę,
Į elfą balčiausią, sparnuotą.
Kelia elfai stebuklingi,
Laisvą draugo ranką,
Tad sūnelis nebetingi,
Jam miegot užtenka.
Atsisėdęs jis ant lovos,
Tiesia baltučiukę pėdą,
Greit jau kyšo abi kojos,
Staigiai bėgs jis kieman.
Elfai kviečia savo draugą,
Eit į sodą, kur daug vaisių,
Eit į gėlėmis išpuoštą lauką,
Valgyti mamos ragaišių.
Vai, sūnelis mano šypsos,
Lekia džiugiai jis į kiemą,
Gėlės lenkiasi jam visos,
Rodo savo gražų žiedą.
Ir jaučiuosi aš laiminga,
Kad sūnus toks linksmas,
Net visa diena džiaugsminga,
Nes jo pirmas žingsnis tvirtas.
Ankstų rytą elfai kėlės,
Žadino iš miegų sūnelį,
Ir atvėrė langus kamarėlės,
Prausė saule jojo veidelį.
Jau atmerkė miegaliukas,
Vieną žydrą savo akytę,
Jam pakuteno spinduliukas,
Išsižiojusią saldžiai burnytę.
Keltis ragino išdykę elfai,
Savo draugą Tinginiuką,
Kad greičiau jį pabudint,
Pakuteno jo basą paduką.
O tada atmerkė vaikytis akelę,
Tąją antrą, dar vis traškanotą,
Štai jau tiesia mažytę rankelę,
Į elfą balčiausią, sparnuotą.
Kelia elfai stebuklingi,
Laisvą draugo ranką,
Tad sūnelis nebetingi,
Jam miegot užtenka.
Atsisėdęs jis ant lovos,
Tiesia baltučiukę pėdą,
Greit jau kyšo abi kojos,
Staigiai bėgs jis kieman.
Elfai kviečia savo draugą,
Eit į sodą, kur daug vaisių,
Eit į gėlėmis išpuoštą lauką,
Valgyti mamos ragaišių.
Vai, sūnelis mano šypsos,
Lekia džiugiai jis į kiemą,
Gėlės lenkiasi jam visos,
Rodo savo gražų žiedą.
Ir jaučiuosi aš laiminga,
Kad sūnus toks linksmas,
Net visa diena džiaugsminga,
Nes jo pirmas žingsnis tvirtas.
undiniukė Indrajukė
-
- Posts: 108
- Joined: Wed 04 19, 2006, 10:46
- Location: Mano namučiai
O čia, Angeliuke, tau maža dovanėlė nuo manęs:
Atnešk, mylimoji mano Naktie, tuos sapnus,
Kurie kaip avinėliai ganosi vėsoje tavo delnų,
Tu pašauki juos mėlynakius ir jie tau paklus,
Grojant fleitoms kalnų piemenėlių šokius.
Paduok, mylimoji mano Naktie, rausvą lašą,
Kad išgerčiau jį visą man krentantį į lūpas,
Jis nuo vynuogės, kurios viduje tyliai kalba,
Vanduo gaivalingas su blyškiaveidžiu mėnuliu.
Pasėdėk su manim, o dievaite mano meilingoji,
Nesuskilki prašau į sidabro mažus trupinėlius,
Aš vis klupėsiu tau prie pėdų akių nepakėlusi,
Tavo dulkes bučiuosiu giliais atsidūsėjimais.
Tik atnešk, mylimoji mano Naktie, į sapnus,
Avinėlius, kurie ganosi vėsoje tavo delnų...
Atnešk, mylimoji mano Naktie, tuos sapnus,
Kurie kaip avinėliai ganosi vėsoje tavo delnų,
Tu pašauki juos mėlynakius ir jie tau paklus,
Grojant fleitoms kalnų piemenėlių šokius.
Paduok, mylimoji mano Naktie, rausvą lašą,
Kad išgerčiau jį visą man krentantį į lūpas,
Jis nuo vynuogės, kurios viduje tyliai kalba,
Vanduo gaivalingas su blyškiaveidžiu mėnuliu.
Pasėdėk su manim, o dievaite mano meilingoji,
Nesuskilki prašau į sidabro mažus trupinėlius,
Aš vis klupėsiu tau prie pėdų akių nepakėlusi,
Tavo dulkes bučiuosiu giliais atsidūsėjimais.
Tik atnešk, mylimoji mano Naktie, į sapnus,
Avinėlius, kurie ganosi vėsoje tavo delnų...
undiniukė Indrajukė