Tik trys vilkiukai...
Posted: Thu 10 27, 2005, 21:32
na, kad jau visi supratot, kad esu vilkė, gimus Vilko metais, kurie dar tęsis iki 2006 kovo pabaigos, tai perrašysiu gražų (kartu ir liūdna) ir pamokomą Vytauto Petkevičiaus apsakymą apie vilkus (gal kiek perprasit ir mane ), taigi:
Tik trys vilkiukai
Kartą kolūkio brigadininkas atėjo skųstis:
- Nepatikėsit, kažkoks pasiutęs vilkas kai įsisuko į mano gyvulius, gyvenimo per jį nebėr. Papjovė šunį, kelias avis iš kailinių iškratė, veršį užkrimto, arkliui ligą įvarė ir taip sudirbo karvę, kad pribaigt reikėjo... Nežinau, rodos, ir kaimynai visko turi ir gano kartu, ir kolūkio bandos nemažos, o jis, pasiutėlis, tik mano vieno rėžia. Atiduokit šautuvą, labai prašau...
Girdėjau iš žmonių tą keistą istoriją, bet netikėjau, todėl, žiūrėdamas į neramias, vis pažeme bėgiojančias žmogaus akis, į jo kibius, pigiu tabaku išrūkytus pirštus, be jokio reikalo pešančius kepurę, aš paklausiau:
- O apie vilkyčius teisybė?
- Supainiojo velnias, - atsakė ir, užmiršęs prašymą, apkilo, patrypčiojo prie durų ir išėjo, palikęs kambary sušutusių drabužių, seniai nekeistos avalynės ir dar kažkokį slogų, atstumiantį, bet ilgai įsimenantį kvapą...
Tankiam, bet jau gerokai šoktelėjusiam į dangų jaunuolyne, kur kažkada buvo karo apkasai, po dideliu, samanomis apžėlusiu gelžbetonio luitu, dar vis žiojėjo neamža kiaurymė. Ją ir surado Vilkė, ištrūkusi iš to šūvių pragaro, iš tų be galo trankių, mišką griaunančių garsų ir ją persekiojančių žmonių riksmo.
Tai prisiminusi Vilkė vis dar glusčiojo ausimis, drebėjo ir piktai klaksėjo iltimis kiekvienam ją pasiekiančiam įtartinam garsui.
Kažkoks nesuprantamas noras jau seniai ją traukė slėptis, vertė ieškoti vienumos, maudė giliai įsikasti kur nors po išvarta ir nieko neprisileisti artyn. Bet tada ji buvo ne viena. Ją lyg šešėlis sekė didelis, be galo atidus ir išmoningas Vilkas. Pajutęs tą jos nenumaldomą norą slapstytis nuo kitų, jisai išvijo iš olos barsuką , gerokai praplatino jo būstą, iškasė, užslapstė išėjimą ir, tyliai urgzdamas, paprašė į vidų Toje sausoje ir gerai įruoštoje oloje būtų ne taip jau bloga, tačiau jos nebėra. J pilna dūmų ir ugnies.
Nėra ir Vilko.
Dabar ji buvo viena šitame šaltame, drėgme ir keistu akmeniu atsiduodančiame urve. Vienui viena...
Ji greitai pasitvarkė, kaip mokėdama priklojo lapų, samanų, prisipešė gaurų ir ėmė laukti. Jai buvo baisiai neramu, nes Vilkė dar niekada nesijautė tokia silpna, tokia ligota ir vieniša kaip dabar. Ji visą savo amžių praleido rujoje, o paskui, kai atsiskyrė, visur ir visada ją sekdavo tas didelis ir geras Vilkas.
(jei įdomu, bus daugiau, iki )
Tik trys vilkiukai
Kartą kolūkio brigadininkas atėjo skųstis:
- Nepatikėsit, kažkoks pasiutęs vilkas kai įsisuko į mano gyvulius, gyvenimo per jį nebėr. Papjovė šunį, kelias avis iš kailinių iškratė, veršį užkrimto, arkliui ligą įvarė ir taip sudirbo karvę, kad pribaigt reikėjo... Nežinau, rodos, ir kaimynai visko turi ir gano kartu, ir kolūkio bandos nemažos, o jis, pasiutėlis, tik mano vieno rėžia. Atiduokit šautuvą, labai prašau...
Girdėjau iš žmonių tą keistą istoriją, bet netikėjau, todėl, žiūrėdamas į neramias, vis pažeme bėgiojančias žmogaus akis, į jo kibius, pigiu tabaku išrūkytus pirštus, be jokio reikalo pešančius kepurę, aš paklausiau:
- O apie vilkyčius teisybė?
- Supainiojo velnias, - atsakė ir, užmiršęs prašymą, apkilo, patrypčiojo prie durų ir išėjo, palikęs kambary sušutusių drabužių, seniai nekeistos avalynės ir dar kažkokį slogų, atstumiantį, bet ilgai įsimenantį kvapą...
Tankiam, bet jau gerokai šoktelėjusiam į dangų jaunuolyne, kur kažkada buvo karo apkasai, po dideliu, samanomis apžėlusiu gelžbetonio luitu, dar vis žiojėjo neamža kiaurymė. Ją ir surado Vilkė, ištrūkusi iš to šūvių pragaro, iš tų be galo trankių, mišką griaunančių garsų ir ją persekiojančių žmonių riksmo.
Tai prisiminusi Vilkė vis dar glusčiojo ausimis, drebėjo ir piktai klaksėjo iltimis kiekvienam ją pasiekiančiam įtartinam garsui.
Kažkoks nesuprantamas noras jau seniai ją traukė slėptis, vertė ieškoti vienumos, maudė giliai įsikasti kur nors po išvarta ir nieko neprisileisti artyn. Bet tada ji buvo ne viena. Ją lyg šešėlis sekė didelis, be galo atidus ir išmoningas Vilkas. Pajutęs tą jos nenumaldomą norą slapstytis nuo kitų, jisai išvijo iš olos barsuką , gerokai praplatino jo būstą, iškasė, užslapstė išėjimą ir, tyliai urgzdamas, paprašė į vidų Toje sausoje ir gerai įruoštoje oloje būtų ne taip jau bloga, tačiau jos nebėra. J pilna dūmų ir ugnies.
Nėra ir Vilko.
Dabar ji buvo viena šitame šaltame, drėgme ir keistu akmeniu atsiduodančiame urve. Vienui viena...
Ji greitai pasitvarkė, kaip mokėdama priklojo lapų, samanų, prisipešė gaurų ir ėmė laukti. Jai buvo baisiai neramu, nes Vilkė dar niekada nesijautė tokia silpna, tokia ligota ir vieniša kaip dabar. Ji visą savo amžių praleido rujoje, o paskui, kai atsiskyrė, visur ir visada ją sekdavo tas didelis ir geras Vilkas.
(jei įdomu, bus daugiau, iki )