"Mamyte, oi, žinai..nu tu supranti.. Ten žalia žalia bus.. Ir jau kaip prisėsim visko.. Ir tie medeliai..nu liepos, kur arbatą geriam, irgi augs. Iškasim duobę tokią, tada vandens pripilsim ir gulbės atskris. Ir antys. Dar tokio stulpo didelio didelio reikia..kad gandras norėtų pas mus gyventi. Oiii..o dar..dar bitutės. Bet aš bijau. Jos gelia.. Gal negels, jei pas mus gyvens? Ir namo didelio reikia. Kaip tai kam??? Taigi sesyčiu bus. Nu gerai gerai..gal ir broliuko kokio vieno..Dviejų? Gerai..dviejų. Ir židinio viduje reikia. Kaip gražu. Kai švesim ką nors, tai gelėm papuošim visokiom.
O ožkytę turėsim? Aš su ožiukais draugausiu, jei man sesyčių nepagimdysi. Ir pienas man skanus, jogurtą padarysi..Skaanus bus.. Galima būtų ir karvę kokią, bet ji tų blynų daug palieka..aha, mešlo. Žemei patinka? Dar arkliuką turėsim. Ir josim pas močiutę į Kauną, nes benzinas brangus, o tu gi pinigų visada neturi. Kur ten juos padėsim? Balkone tai netilps .. Nu gerai, pas močiutę tada su dviračiais. O pas draugus su arkliuku, nes jam tai atsibos tik sode vaikščioti.
Ir avyčių reikia, jos vilnos turi. Darysim va taip (maigo kažką su rankom) ir bus siūlai. Bet tu megzt nemoki..be be be.. Kokia tu mama, kad megzt nemoki. Mokykis, pats laikas. Iš dilgelių??? Nu jo..??? Aa..zinau, ta Elzė is pasakos mezgė..
Grybauti eisim, man patinka, aš visada pirma močiutės grybą pamatau. Ir kepsi man baravykus su sviestu ir druska, tu moki skaniai.
Ko nori? Kukuruzų sakai.. Nu gerai..jei taip nori, tai galėsi ir savo kukurūzus auginti. O man tai trešnių prašau, kad būtų.
Ai, bet mama, ar taip gali kada nors būti? O jei nebus? Bus? Tikrai tikrai? Namo iš karto nebus? Palapinė? Nu tai jau seniai sakiau, kad reikia nusipirkt, o tai tu tik miegmaišį.. "
Loreta wrote:Kažką naujo parašiau,
Kažką seno suradau...
Tik štai piešinio nėra.
Kur pradingo? Nežinia...
...labai gražu. Piešinys tikrai atsiras, nes jis niekur nepradingo, tik laikinai įstrigo kažkieno mintyse, o gal širdyje, svajose ar fantazijose. Viskam savas laikas.
Linkiu sėkmės. -lynx-
Beje, Rasele nori dalyvauti konkurse su sitais eilerasciais:
***
Tu ateini miškais ir kloniais pas mane,
Per vandenis, audras ir per juodus arimus,
Pavargusią priglausiu savo širdyje,
Lyg saulęs deivę pasiklydusią.
Jei tau sunku bus, nebijok!
Nakties tamsoj sušilt ateiki!
Sušilsim gal kartu prie tos liepsnos,
Kuri neleis neleis pamiršti:
Pasauly esame mylėti!
Tiktai ateik, ateiki pas mane!
Galbūt tiktai nakties tyloj mes priartėsime
Prie gėrio, meilės, esančios sapne...
***
Leidžias saulė. Ir vakaro tamsoj
Sustojęs laikas miega.
Sustingę medžiai, nebeaidi jau varpai,
Tiktai lakštingala kažkur toli laukams ir kloniams gieda.
Norėčiau paklausyt ir aš tos jos giesmės,
Pajusti gaivų žemės kvapą
Ir prisiglausti prie tavos širdies,
Kuri tarytum kažką šneka.
Užmigdę žemę neaprėpiami nakties garsai,
Skaistus dangus pasipuošė mažom žvaigždutėm...
Aplink tyla... ir niekada nurimt neleidžiantys jausmai,
Ir paslaptinga nenuilstančios giedot giesmė lakštutės...
Draugystės medis
Toks gležnas, bet kartu ir toks stiprus,
Toks silpnas, tačiau šviesia stiprybe spindintis,
Toks alkanas, o vis dėlto maitinantis kitus,
Draugystės medis puošia mano širdį.
Toksai ir tolimas, ir artimas kartu,
Nešiojantis mane svaigių svajonių vingiais,
Toksai spalvingas, o kartu ir toks blankus,
Nepasiduodantis ir atveriantis jautrią širdį.
Ir pilnas šilumos, ir saulėto lietaus,
Ir džiaugsmo valandų, skaisčios saulutės spindesio...
Tiktai prieik arčiau ir tyliai paklausyki jo dainos,
Pabudins gal jinai ir tavo širdį...
Tik mylėt
Ir nežinau, nei ką jaučiu, nei ką galvoju,
Nebežinau, kas daros su manim,
Tik noris skristi pievomis ir šilojais,
Kvėpuoti gaivia vasaros naktim.
Paliesti žvaigždę, spindinčią viltingai,
Sušilti saulės atneštoj šviesoj,
Išgirsti jautrią draugo širdį
Ir pasislėpti meilėj atrastoj.
Pajust, tikėt, svajoti ir mylėti,
Dainuoti iš visos visos širdies...
Užmiršt pasauly viską... tik mylėti...
Gyventi meilės atneštoj šviesoj...
Padėka
Kiekvieną vakarą dėkoju viešpačiui už juodą naktį,
Už ramų miegą ir stebuklų sklidinus sapnus,
Ir už mėnulį, riedantį dangaus skliautais kas kartą,
Ir už žvaigždes man dovanojančias tyrus jausmus.
Ir nežinau, ar būčiau aš geresnė,
Ar aš mokėčiau taip staiga vėl tapti žmogumi,
Jei neturėčiau, Viešpatie, tavų siųstų svajonių šiąnakt,
Ar stiprintų mane kas šiam gyvenimo kely.
O, Viešpatie, jeigu ne tavo dovanotos naktys,
Ne mėnuo, ir ne tūkstančiai žvaigždžių, taip skvarbiai žvelgiančių esmėn,
Aš nežinau, ar lemta būtų man pajusti žmogiškumo prasmę
Ir taip giliai pažvelgti artimo širdin.
Be tavo, Viešpatie, juodų ir spindinčių naktų, žvaigždėtų
Aš negalėčiau... negalėčiau aš gyvent...
Mane sutryptų daug baisių, juodų dėmių iš karto,
Ir per sunku man būtų eit gyvenimo keliu...
Veržiuos... einu
Veržiuos į šviesą
Taip kaip paukštelis mažas,
Paleistas į gyvenimą
Skaičiuot dienas šviesias...
Veržiuos į saulę
Taip kaip laukinės kriaušės pumpuras,
Ištroškęs šilumos,
Kurią tiktai dangaus platybėse suras...
Einu į lietų...
Taip kaip išdžiūvus žemė,
Belaukianti krislelio atgaivos,
Rasos lašelio, tirpdančio bėdas...
Einu į meilę...
Taip kaip širdis pavargus
Veržiasi į šviesą,
Kurią tik mylinčioj širdy atras...
Vaikystė
Aš noriu vėl to šilto, tyro oro,
Medaus ir šieno kvapo laukuose,
Ir vyturėlio, giedančio dirvone,
Ir kelio dulkino parugėse.
Raukšlėto veido močiutėlės,
Jos sidabrinių, spindinčių plaukų...
Svajingų pasakų vaikystės...
Tokių šiltų ir mylinčių širdžių...
Aš noriu! noriu! noriu! noriu!
Aš noriu vėl per sodą bėgt basa
Vaikystės pasaka vaidenas toliuos,
Tokia laisva kaip pienės pūkas laukuose.
***
Ššššš... sustok ir paklausyk, kaip kalba medžiai,
Nakties tyloj į dangų tiesdami tvirtas šakas...
Tyliau... ar tu girdi, kaip grieždami žiogeliai
Iki pačių gelmių suvirpina širdies stygas?..
Atverk duris ir tyliai tyliai paklausyki,
Nežadink dar įmigusios gamtos,
Išgirsk joje alsuojančią ramybę
Ir prisigerk svaigesnės net už patį vyną gerumą nešančios tylos...
Apsvaik nakty nutilusioj gamtos platybėj
Nuo amžinosios meilės spindulių
Ir būk tarytum mažas vaikas pasiklydęs
Tarp vaikiškos knygelės paslapčių...
Šššš... sustok ir paklausyk, ką kalba medžiai,
Ir kokią pasaką paseks jie šiąnakt tau...
Sugavęs meilę debesų platybėj
Jos niekad nepaleisk, nes ji skirta tik tau...
***
Žinau, ateis diena, kada ir tu, ir aš suprasiu,
Kad šis gyvenimas yra tiktai vardan gyvenimo,
Kad meilė tik dėl meilės gali egzistuot,
Kad paukštis vien tik dėl svajingo skrydžio
Pakilti trokšta nuo šaltos uolos...
Kada žmogus įmins?..
Gyvenimo ir džiaugsmo mįslę slėpiningą,
Kada, sustos ir pagalvos,
Ar vertas jis gyvenimo spalvingo?..
Kada jam žvaigždės širdį išbučiuos?..
Kada ateis diena, kada kartu pajusim,
Kaip gera suptis ant gyvenimo svajos,
Kai širdį džiugina vien meilės muzika,
Kurią tik jautri siela atkartos,
Pabudinta šviesios, tyros tylos?..
Ar greit ateis diena, kada visi pabusime,
Ir širdys mūsų degs tik meilės ugnimi?..
Pabusime, pajusime, mylėsime, dalinsimės
Šviesos, tyrumo, gėrio kupini?..
Kada mes būsim vien tik meilės apsupti?..
Na, va, dar vienas zmogus nori pasidalinti eilemis ir piesiniais (piesinius velau Leonardas ides) O dabar pasiklausykim, kaip Marijos-Sofijos lupos snara:
GELTONĄ SAULĘ NURAŠKYSIU
(eilėraščiai)
O pienė pienė, žavi saulutė
Nutūpusi atgimstančios gamtos delne
Lyg pūkas-
balandžiui įpusėjus pažadink
Ir mane-
Ei, paklausyk, pavasaris atėjo!
Ilgesio ištroškusi diena
Išaušo-
Rytas(?)-
Paukštis šaukia-
Iškiški galvą, žalias daige,
Pasveikink stiklo vėją...
Miške sužybuokliavo žvaigždutės
Ir pakvipo mėlyna dvasia
Vėjas laukia laukia laukia-
Pasirodys žydinčių alyvų ugnele
Apsitaisęs pavasarinis tango
Ir nuo šurmulio pabus gamta...
Pasaulio beprasmybėj save atradęs
Pavasaris sutvisko danguje
Ten pašokdino saulę ir iškvietė šalnas
į
kovą , kai
Miško pilkumoj nušvis žalia
Žinosiu- atgimė žmogus, gamta.
(Pavasaris laimėjo)
Sunegalavo laikrodis.
Dulkės paspringo jo tiksėmis
Ir nejučia prabėga
Išsiblaškęs šešėliukas
Po liūdinčio vaiko kojomis
Balso stygų tinkle
Laukia paskutinės
Ašaros......
Paskutinės?-Taip.
Ryto vėjavaikis atsibudo.
Kaip čia tylu
Kvepia. Naktim
Susiraukšlėjęs smėlėtis skaičiuoja
Paskutinius .Tamsos.Dūžius.
Labas rytas, Dieve!
Gėlė atsigaivinojo ašaromis ir
Jai liko tik skausmas-
Ašaros- Nežinai ir
nEnori žinoti, kur pra-
dIngo anas Šiaurinis dangus ir Gerai ,kad
pRadingo(seniai taip reikėjo)-nesu-
tĘžo ir nepametė Žydrų debesų su pūkeliais- Telkšančių balų, juk baigėsi žiema(nors dar šaltoka) O debesų princesės nemėgsta S ULEDĖTI
Mėtinį ledinuką įsikandus
Atnešu tau žinią...
Rašo parkeriu-beždžionėle
Iš dangaus:
Jei norit skrist
Atneškit ledo luitą
Vidurvasario snaigių
Ištirpintą ir dumblino vandenio
Saulės išganytą
Kaip kryžių. Po Kristaus kojom.
Oniksu pavadintą neteisingai
Nuodais apvarvintą. Kaip seilėm.
(Tik nenustebkite kai gausit)
Ateis pasiuntinys iš dangaus
Ir melstis kvies mečetės drebuly
Tylėkit, juk šarmos angelas tik atgaivino žemę ir
Ėjo. Be sparnų.
Last edited by Laimis on Wed 05 21, 2003, 12:28, edited 1 time in total.
Jėga! Na jaunimas turi širdį...
------------------------------------
Paveikslas
Aš nutapysiu pasaulį. Šalia paveikslo atsistosiu viena Kada nors Užeisiu Ramiai pro nutapytas duris. Ir pakėlusi galvą į mirusią saulę, Uždarysiu duris nuo tikro pasaulio. Pasijusiu kita, Atitrūkusi nuo kasdienybės. Sušuksiu. Aidas nusineš begarsį mano balsą, Užuosiu nutapytų gėlių kvapą, Lietų netikrą pajusiu. Įsivaizduosiu, kad esu žmogus.
Ir tai bus mano sukurtas pasaulis...
Sapnuok. Kaip pas tave ateina tyla. Kaip ji ilgais kaulėtais pirštais liečia tavo petį. Kaip savo baltoje odoje ji atspindi tave - nemokantį gyventi tyliai. Kaip triukšmą ji paverčia nuodėmė. Kaip kužda tyliai tyliai. Ir tu niekaip negali suprasti, ką ji sako. Tyli marška velkasi žeme su kuždesiu. O, kaip tu norėtum žinoti, ką ji slepia... Ką slepia ji, kurios negali paliesti ar paklausti. Ji visvien kuždės. O tu visvien nieko nesuprasi. ji - gyvenimas, o tu - žmogus. Niekuomet negalėsi suprasti tylos, nes vienas tavo žodis - nuodėmė. Atsibusk.
Aš - naktis. Sėdžiu viena. Aš naktis. Visi sako, kad tamsi. Bet aš naktis. O tu kas? O aš kas? Aš naktis. Kiti sako, kad rami. Bet aš netikiu. Aį rėkiu naktį. Aš savęs neklausau. O tu ar bandei kada manęs klausyti? Aš naktis. Jūs, užgulę mane šalta drėgme, spaudžiate. Jūs, mano mintys, jūs...bet aš būsiu. Su tavim ar be tavęs. Būsiu tamsi ir rami. Tu manęs nespausi. Tu, mano siela, tu... Aš naktis. Manęs dabar nėra. O tu ar esi? Aš dabar ten. Ten nešalta. Ir tavęs ten nėra. Bet pasiimsiu naktį su savimi. Negaliu pasiimti savęs? Tada pasiimsiu tave. Ir mes skrisim. Mes būsim naktis. Viena. Be nakties. Lipk į viršų, aš ten tavęs lauksiu. Eisim pasitikt tamsios ir ramios...Savęs.
Kai bendratim pakils iš oro
Svajonių tavo kibirai tušti,
Ir kai suprasi, kad jau niekuo
Pripildyt jų nebegali,
Sustok. Jie niekur nepabėgs.
Ir tu juk stovi vietoj.
Jūs taip stovėsit, panarinę galvas,
Užvertę jas, kur begalybė slypi.
Jie tik tarškės. O tu ieškosi
Savo kišenėj vieno seno lito.
Jis gailiai pažiūrės tavin,
Į tavo kibirus tuščius,
Tik niekaip negalės suprast,
Kodėl nešioji tokius ilgus batraiščius...
.. Nu gerai, pas močiutę tada su dviračiais. O pas draugus su arkliuku, nes jam tai atsibos tik sode vaikščioti. 
Nu jo..??? Aa..zinau, ta Elzė is pasakos mezgė..
_ 
